Vilniaus senasis teatras

adresas

J. Basanavičiaus g. 13, Vilnius

teatro darbuotojų skaičius

104

žiūrovinės salės

2

teatro pastatas atidarytas

1913

tekstai

Kostas Biliūnas

1

Pirminis projektas

Nuo XIX amžiaus vidurio pagrindiniame Vilniaus teatrinio gyvenimo centre – rotušėje – dominavo spektakliai rusų kalba. Kai XX amžiaus pradžioje buvo leista rodyti ir lenkiškus spektaklius, jie iš pradžių rodyti nešildomuose mediniuose vasaros teatro ir cirko pastatuose. Poreikis statyti atskirą lenkų bendruomenei skirtą mūrinį teatro pastatą buvo didelis, tačiau didžiausia problema buvo surinkti lėšų šiai privačiai iniciatyvai. 1911 m. Vilniaus lenkų elito – Klementinos Tiškevičienės, Ipolito Korvino-Milevskio, Felikso Zavadskio ir kitų – iniciatyva įkurta bendrija, sukaupusi pradinį teatro statybai reikalingą kapitalą. Bendrijoje diskutuota dėl sklypo vietos pasirinkimo – atmetus brangesnius variantus Šv. Jurgio (dab. Gedimino) prospekte, pasirinktas pigesnis ir erdvesnis sklypas Wielka Pohulanka (dab. J. Basanavičiaus) gatvėje.

Pirminis 1911 m. nežinomo autoriaus Lenkų teatro projektas, parengtas dar neturint konkretaus sklypo, suformuotas nusistovėjusia istorizmo architektūros kalba. Kaip buvo įprasta, istoriniai stiliai čia cituojami pagal reikalingą sukurti įspūdį: renesansas ir klasicizmas – iškilmingam fasadui, barokas – puošniam ir prabangiam salės interjerui. Toks standartizuotas architektūros konstravimas, remiantis praėjusių amžių citatomis, buvo tiesiogiai susijęs ir su viduriniosios klasės lankymosi teatre ritualu. Teatro architektūra atliepia svarbiausius šio ritualo etapus. Vis dėlto prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Wielka Pohulanka gatvėje iškilęs pastatas mažai kuo priminė istorizmo teatrą – dėl to, ir dėl kitų priežasčių, sulaukusi daug kritikos jo architektūra, nors naudojanti tuos pačius tradicinius elementus, prabyla jau visai nauja, XX amžiaus kalba

Teatro projektas. Fasadas. 1911 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Teatro projektas. Fasadas. 1911 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

2

Moderno tūris

1913 m. atidarytas teatras buvo pastatytas pagal konkursą laimėjusių Vilniaus architektų Vaclovo Michnevičiaus ir Aleksandro Parčevskio (projektavimo biuras „Architekt“) projektą. Nors dėl kilusio konflikto autoriai nusišalino nuo pastato įgyvendinimo ir statybos darbus prižiūrėjo kitas, iš Varšuvos atvykęs architektas, tačiau buvo laikytasi pirminio projekto ir tik vėliau atlikti interjero pertvarkymo darbai, kuriais siekta pagerinti teatro ergonomikos savybes.

Pastato išorė per vėlesnes rekonstrukcijas nebuvo keista ir joje labiausiai atsispindi naujumas, kurį į architektūrinį mąstymą atnešė istorizmą pakeitusi moderno srovė. Geriausiai šis naujumas atsiskleidžia pastatą lyginant su tradicinio istorizmo teatro architektūra (pavyzdžiui, su pirminiu 1911 m. projektu). Tradiciškai pagrindinis teatro fasadas buvo griežtai simetriškas, grįstas orderine sistema ir užėmė svarbiausią vietą viso pastato struktūroje. Tačiau Lenkų teatro architektūra nebeseka šiuo nusistovėjusiu istorizmo modeliu. Michnevičiaus ir Parčevskio teatre visų šių taisyklių atsisakyta – nors pagrindinis fasadas ir simetriškas, tačiau pats pastatas pasuktas taip, kad daugiausia yra apžvelgiamas iš šono arba kampu. Šitaip skirtingi fasadai keičiasi, persilieja, o fasadiškumas užleidžia vietą išryškėjusiai pastato kaip vientiso tūrio koncepcijai – vėliau ji bus ypač išplėtota modernizmo architektūroje. Atsisakius anksčiau tiesiog privalomos orderinės sistemos, pagrindinis fasadas yra sudarytas iš romanikos, renesanso, baroko architektūros fragmentų ir jau nebėra dominuojantis. Einant pro šalį, pasukta teatro padėtis leidžia stebėti nuolat besikeičiančią perspektyvą, o įkalnė suteikia galimybę atkreipti dėmesį į „penktąjį fasadą“ – sudėtingą laužytą stogą su iš jo tarsi išaugančia scenos dėže.

Kylant ar leidžiantis buvusia Wielka Pohulanka gatve, visas teatro pastato tūris iškyla tarsi kalnas ar didžiulis miegantis gyvūnas. Nors sudarytas iš praėjusių stilių citatų, tačiau savo vientisumu, organiška jungtimi tarp skirtingų fasadų ir stogo, šis pastatas jau pradeda brėžti naują kryptį vėlesnių dešimtmečių modernizmo architektūros link.

3

Įėjimas

Nors Lenkų teatro architektūra atskleidžia naująjį moderno vėjų įkvėptą mąstymą, tačiau jo elementai, nors ir ne tokie ryškūs, perimti dar iš XIX amžiaus teatro. Tai ilgai dominavusi, bet Lenkų teatro atsiradimo laikotarpiu jau benueinanti koncepcija, kurią sudaro tam tikra architektūrinių erdvių seka, formuojanti teatro lankymo ritualą. XIX amžiuje šio ritualo svarba buvo tokia pati (jeigu ne svarbesnė), kaip ir pats spektaklio žiūrėjimo procesas, o šią seką sudarantys elementai buvo atpažįstami bet kuriame teatro pastate.

Ritualas prasideda nuo atvykimo. XVIII amžiuje susiformavo nuo fasado atitraukto portiko elementas (dengta galerija), kuria pravažiuodamos karietos išleisdavo į teatrą atvykusius lankytojus. Tokia galerija, nors ir nedidelė, yra ir Lenkų teatro pagrindiniame fasade. Tam, kad karietos patogiai judėtų, dabartinio skvero vietoje buvo suformuotas žiedo formos privažiavimas, kurį sudarė du nuožulnūs pandusai. Jais atvykstant būdavo pakylama, o išvažiuojant – nusileidžiama. Iki ketvirtojo dešimtmečio populiariausia susisiekimo priemonė Vilniuje buvo vienkinkės lengvosios karietos. Per 1947 m. vykusią teatro rekonstrukciją į galeriją vedantis rytinis pandusas buvo išardytas, nes tapo nebeaktualus, o jo vietoje įrengti laiptai, kurie labiau atliepia natūralų sklypo reljefą.

Pirmojoje holo patalpoje jau nuo teatro pastatymo pradžios buvo įrengtas tambūras – dvigubos įėjimo durys šilumai išsaugoti. Holo kairėje pusėje buvo kasa.

 

Vilniaus senasis teatras XX a. pr. atvirutėse ir šiandien (2021 m.)

Vilniaus senasis teatras (2021 m.) Aut. Martynas Plepys

4

Didžioji laiptinė

Neatskiriama teatrinio ritualo dalis yra didžioji laiptinė, kuri istorizmo teatre būdavo įrengiama centre arba kurią pakeisdavo dvi simetriškos laiptinės šonuose – kaip, pavyzdžiui, Kauno gubernijos teatre (1892 m.). Didžioji laiptinė nėra tik funkcinė jungtis tarp skirtingų pastato aukštų – tai svarbi socialinė teatrinio ritualo erdvė. Laiptų formuojama aplinka tarsi sureikšmina jais kopiančiuosius, atkreipia į juos dėmesį ir leidžia užmegzti vizualinius kontaktus.

Michnevičiaus ir Parčevskio teatre didžioji laiptinė yra vienintelis svarbus interjero elementas, nepaklūstantis tradicinei simetrijos harmonijai. Nors pastato struktūroje yra dvi simetriškos laiptinės kampuose, tačiau, priešingai nei buvo įprasta, atverta ir išplėtota yra tik viena iš jų – kairioji laiptinė. Jos asimetriška padėtis susijusi su moderno estetika, sulaužiusia privalomą taisyklingumą, nors visa likusi pastato struktūra dar yra tradiciškai simetriška.

Šis pokytis, kartu su kuklia interjero puošyba bei nepateisinusiais lūkesčių žiūrovų salės sprendimais, kritikuoti to meto spaudoje. Teatro architektūroje nebuvo tiek daug dėmesio skirta ritualui, kurio svarbi sudedamoji dalis yra ir prabangos pojūtis – jei XVIII amžiuje teatrai dar buvo daugiausia įrengiami didikų dvaruose, tai vėliau, jau po teatrų demokratizacijos, vidurinių ir žemesnių visuomenės sluoksnių atstovams lankantis teatre dar ilgai išliko įspūdis, kad žengiama į pastatą, artimą rūmams. Jungiamoji teatrinio ritualo erdvė – pirmo ir antro aukšto vestibiulis bei juos susiejanti laiptinė – po 1926 m. rekonstrukcijos buvo dekoruota sodria terakotos raudona – siekiant išryškinti prabangos įspūdį, kurio galbūt stokojo pirminio interjero sprendiniai. Polichromijos pėdsakai matomi koridorių sienų atodangose – pagal juos parengti interjero atkūrimo projektai.

 

5

Fojė

Fojė (pranc. foyer) – iš nedidelės koncertų salės kilusi patalpa, kuri XIX amžiuje tapo neatskiriama teatro dalimi. Kitaip nei vėlesniais laikais, istorizmo teatruose fojė buvo atskirta nuo koridorių ir laiptinės kaip atskira patalpa, savo puošnumu ir prabanga dažnai nenusileidžianti pagrindinei teatro salei – auditorijai.

Lenkų teatre fojė – nedidelis, tačiau turbūt paskutinis Lietuvos teatrų architektūroje, didžiosios tradicijos palikimas. Vėlesniuose teatruose ši patalpa išnyko, įsiliedama į bendras koridorių ir laiptinių erdves. Lenkų teatro fojė išskirtinumą ženklina puošniausios teatre kesoninės lubos, suformuotos iš susikertančių gelžbetonio sijų ir sudarančios vėlyvajam modernui būdingą geometrinį piešinį, ir dvi erdvios pusapvalės nišos. Buvusį vaizdą belieka įsivaizduoti, mintyse sujungus dvi atskiras patalpas antrame ir trečiame aukšte, į kurias per rekonstrukciją penktajame dešimtmetyje perdanga buvo padalyta buvusios fojė patalpa. Taip, viena vertus, funkcionaliai buvo išnaudota atsiradusi papildoma salė trečiame aukšte, kuri buvo skirta repeticijoms, – čia iš Kauno perkėlus Valstybinį operos ir baleto teatrą. Kita vertus, puošni viduriniosios klasės teatrinio ritualo erdvė buvo paversta utilitaria kavinės patalpa, dvigubai pažemintomis lubomis. Buvusios fojė aukštį vilniečiai architektai išryškino suformuodami angas viršutinėje dalyje, atsiveriančias į trečio aukšto koridorių. Einant juo viršutinio auditorijos balkono link, pro atsiveriančias angas puikiai matydavosi didžiosios fojė erdvė ir per pertraukas į ją pasivaikščioti atėję teatro lankytojai. Dabar buvusių angų vietas žymi negilios nišos.

 

Vilniaus senasis teatras (2021 m.) Aut. Martynas Plepys

Pjūvis su vaizdu į fojė, salę, sceną (1925 m.) Lietuvos valstybės istorijos archyvas

6

Auditorija

Žiūrovų salės arba auditorijos balkonų ir ložių kaita nuo teatro pastatymo iki sovietinio periodo gerai atspindi socialinius visuomenės pokyčius.

Tik pastatyto Lenkų teatro architektūra sulaukė aštrios kritikos, bene labiausiai – dėl netinkamos auditorijos. Ypač pabrėžtas per didelis salės aukštis, per aukštai suprojektuotas antro lygio balkonas ir per aukštos gelžbetoninės atitvaros – dėl šių priežasčių iš kai kurių vietų scenos matomumas buvęs labai prastas, o dėl per aukštų atitvarų vyriška auditorijos dalis negalėjusi stebėti parteryje sėdinčių moterų. Netrukus po pastatymo pradėta pirmoji salės rekonstrukcija, per kurią gelžbetoninės balkonų atitvaros pažemintos 40 centimetrų.

Iš pradžių pirmo lygio balkono šoninės dalys buvo žemomis pertvaromis suskirstytos į ložes – tai dar senosios į klases sudalytos visuomenės rudimentas. Į kiekvieną ložę buvo patenkama pro atskirą įėjimą (šie įėjimai vėliau užmūryti). Ložė – tai jauki uždara erdvė, sauganti privatumą ir nusakanti žiūrovo socialinį statusą. Istoriškai privačios ložės užimdavo visą balkonų perimetrą ir tik su demokratizacijos procesais jas pamažu pakeitė atviros kėdžių eilės.

1947 m. pritaikant pastatą Operos ir baleto teatrui, auditorijos balkonai patyrė daugiausia pokyčių. Charakteringas sovietinės visuomenės veidrodis – pirmo lygio balkonas. Jame per rekonstrukciją panaikinta 10 šoninių ložių, o centrinėje buvusio atviro balkono dalyje suprojektuota nauja nomenklatūrinė ložė, skirta aukštiems komunistų partijos atstovams. Vietoj klasinę visuomenę menančios struktūros atsirado naują hierarchinę sistemą atspindinti struktūra.

Išaugus techninės įrangos poreikiui, viršutinio balkono amfiteatras per 1975 m. rekonstrukciją (architektė Nijolė Kazakevičiūtė) sumažintas – 5 viršutinės eilės atskirtos mūro pertvara ir už jų įrengtos reikalingos techninės patalpos, o parterio gale suformuota atskira kabina, skirta garso operatoriui. Nors auditorija daug kritikuota dėl prasto matomumo, jos garsinės savybės išliko nepakitusios – ir šiandien tai teatrinė salė, Vilniuje turinti geriausią akustiką.

7

Scena

Dvi svarbiausios teatro patalpos – auditorija ir scena – susijungia į vieną erdvę, kurioje ir vyksta žiūrovų ir aktorių kontaktas. Šią vietą, kurioje susijungia dvi skirtingos erdvės: vieša, atvira žiūrovų ir uždara, intymi, paslaptinga scenos, žymi proskenijo arka. Ji suteikia ribas sceniniam vyksmui, jį atskiria ir įrėmina lyg paveikslą. Šios arkos formuojamas vaizdas, panašiai kaip ir kino kadras, yra išskirtinis kiekviename teatre. Pirminė Lenkų teatro proskenijo arkos kadruotė iš pradžių buvusi taisyklingo kvadrato formos, stačiais kampais ir, panašiai kaip ir balkonų turėklai, apvesta išraiškinga dekoratyvine juosta. Tačiau jau per 1925 m. rekonstrukciją (architektas Juliušas Klosas) arkos proporcija pakeista – ji gerokai pažeminta ir praplatinta, visai atsisakyta dekoro, o buvę statūs kampai užapvalinti. Tokį modernizuotą proskenijo arkos vaizdą matome ir šiandien.

Siekiant pagerinti matomumą, buvo iš pagrindų rekonstruota ir scena. Jos grindų lygis pažemintas ir pati scena priartinta prie žiūrovų – suformuota išgaubto kontūro avanscena su uždengiama orkestro duobe. Atnaujintas visas scenos grindis laikantis konstruktyvas – medinės kolonos pakeistos mūrinėmis. Scena dar kartą rekonstruota pastatą pritaikant Operos ir baleto teatrui – dar labiau išplėsta orkestro duobė, kuri tapo gerokai išsikišusia į auditorijos erdvę. Scena vėl rekonstruota 1975 m. bei 1983 m., pritaikant pastatą trumpai čia veikusiems Akademinio ir Jaunimo dramos teatrams. Naujiems poreikiams pritaikyta scenos erdvė: vėl ištiesintas avanscenos išlinkis ir sumažinta orkestro duobė, po scena įrengtos dabartinės techninės patalpos.

Vilniaus senasis teatras (2021 m.) Aut. Martynas Plepys ir Orkestro duobė Operos ir baleto teatro laikotarpiu (Muzikos sąjungos archyvas)

Pjūvis su vaizdu į proskenijo arką (1925 m.) Lietuvos valstybės istorijos archyvas

8

Techninės patalpos

Dabartinis Vilniaus senojo teatro pastatas, kuriame skirtingais XX amžiaus dešimtmečiais buvo įsikūrę mažiausiai 7 Vilniaus teatrai, nepaisant jo architektūroje matomo moderno epochos mąstymo, savo struktūra dar daug kuo yra ir istorizmo tradicijos tąsa. Kaip ir senuosiuose XIX amžiaus teatruose, šio pastato techninė dalis nėra labai išvystyta, ypač palyginus su vėliau statytais teatrais. Tačiau ji gerokai labiau išvystyta lyginant su ankstesniu Kauno gubernijos teatru – Vilniaus scena turi nedideles kišenes šonuose ir gilią ariersceną, taip pat ir darbuotojų patalpas abipus scenos, į kurias veda dvi laiptinės. Didžiausia techninės pastato dalies patalpa – tapybos dirbtuvė. Joje buvo kuriamos, gaminamos ir tapomos didelių gabaritų kabančios dekoracijos, kurios ir sudarydavo pagrindinę viso scenovaizdžio dalį. Lenkų teatro tapybos dirbtuvė buvo įrengta trečiame aukšte virš arierscenos, o plati anga ją jungė su scena: per šią angą pagamintas dekoracijas buvo galima tiesiai nuleisti į scenos erdvę. Dirbtuvės patalpai buvo suprojektuotas ir specifinis apšvietimas – trejetas langų šiauriniame fasade ir įstiklinto stogo juosta. Tai suteikė reikalingą natūralų netiesioginį apšvietimą. Ši šviesi patalpa, kaip ir langai arierscenoje, per dieną vykstančias repeticijas apšviesdavo ir pačią sceną.

Vis dėlto penktame dešimtmetyje pritaikant pastatą didžiausiam Lietuvoje Operos ir baleto teatrui šių erdvių nepakako. 1950 m. šalia teatro esančioje Mindaugo gatvėje pastatytas techninis priestatas su dekoracijų sandėliu ir kitomis patalpomis, o jį su teatro arierscena sujungė lenkta galerija, kuria dekoracijos patogiai perkeliamos iš sandėlio tiesiai į scenos erdvę. Vietoj buvusios tapybos dirbtuvės, uždengus stiklinį stogą ir užmūrijus angą, jungusią ją su scena, įrengta pagalbinė patalpa, šiuo metu tai – Vilniaus senojo teatro Mažoji salė.

Laiko juosta

1912

Pamatų akmens pašventinimas, dalyvaujant statybų iniciatoriams ir miesto inteligentams.

1912

1913

Iškilmingas teatro pastato atidarymas.

1913

1914

Inžinieriaus Lucjano Koluckio atlikta žiūrovų salės rekonstrukcija (40 centimetrų pažeminti parapetai, scena 1,5 metro priartinta prie žiūrovų).

1914

1917

Vilniaus lietuvių konferencija. Dviejų šimtų keturiolikos kviestinių konferencijos dalyvių priimtos rezoliucijos punktai numatė nepriklausomos demokratiškos Lietuvos valstybės etnografinėse sienose sukūrimą, Steigiamojo Seimo Vilniuje sušaukimą bei įkūrė Lietuvos Tarybą.

1917

1925

Architekto Juliušo Kloso parengtas teatro rekonstrukcijos projektas. Atlikta scenos rekonstrukcija (scena pažeminta ir žymiai padidinta), 2 metrais praplatintas scenos rėmas. Po rekonstrukcijos tai buvo viena didžiausių scenų Lenkijoje (gylis – 20 metrų, aukštis – 30 metrų). Taip pat po scena buvę 68 mediniai stulpai pakeisti 2 mūrinėmis kolonomis ir metalo konstrukcijomis. Rekonstruotos dvi ložės dėl apšvietimo.

1925

1940

Lietuvos Nacionalinio dramos teatro istorijos pradžia. Suvaidinta Hermano Heijermanso drama „Viltis“. Pjesės apie žvejus motyvas – laivelis su išskleista bure, puošęs scenos užuolaidą, tapo Nacionalinio dramos teatro emblema. Šiame teatre Vilniaus valstybinis dramos teatras (per karą buvo miesto teatras) veikė iki 1944 m.

1940

1944

Teatro pastatas J. Basanavičiaus gatvėje buvo uždarytas dėl remonto.

1944

1948

Pastate įsikūrė Lietuvos operos ir baleto teatras, persikėlęs iš Kauno.

1948

1951

Baigta priestato Mindaugo gatvėje statyba.

1951

1963

Pastate atliktas remontas: sukurti nauji baldai rūbinei, bufetui, salei (architektė Danguolė Čepienė).

1963

1965

Remontas

1965

1974

Pastate įsikūrė Lietuvos akademinis dramos teatras.

1974

1975

Iš dramos teatro Gedimino prospekte perkeltas scenos ratas, sumažinta orkestrinė, padidinat žiūrovų vietų skaičių; įrengta garso aparatinė ir vertėjo kabina, panaikintos 5 paskutinės trečio aukšto balkono eilės, įrengtas apšvietimas, atlikti kiti remonto darbai.

1975

1982

Teatro pastate įsikūrė Valstybinis Jaunimo teatras.

1982

1983

Paruoštas pastato fasadų, kiemo, vidaus apdailos, apšvietimo, scenos įrenginių remonto projektas (projekto autorės L. Overlingienė, M. Lagūnavičienė).

1983

1985

Teatro fasado remontui prireikė 2 890 kilogramų importinių jugoslaviškų dažų.

1985

1986

Teatras tampa Rusų dramos teatro namais. Iki tol nuo 1948 m. veikęs pastate Jogailos gatvėje (rekonstruotame nuo 1915 m. veikusiame kino teatre „Helios“), teatras „laikinai“ persikėlė į šią Naujamiesčio vietą ir čia liko.

1986

Šaltiniai

Alexandrowiczowa, Maria, Dzieje teatru wileńskiego, 1938, Wilno

Bohusz-Siestrzeńcewicz, Stanisław, Wilno i estetyka, 1916, Wilno

J. Sz., Reduta w Wilnie, 1925

Alexandrowiczowa, Maria, Dzieje teatru wileńskiego, 1938, Wilno

Bohusz-Siestrzeńcewicz, Stanisław, Wilno i estetyka, 1916, Wilno

J. Sz., Reduta w Wilnie, 1925

Korwin-Milewski, Hipolit, Pohuliankos teatro gimimas, Krantai, 2013, Nr. 3

Lietuvos architektūros istorija, t. 3, Nuo XIX a. II-ojo dešimtmečio iki 1918 m., red. A. Jankevičienė et al., Vilnius, 2000.

Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė, Vaclovo Michnevičiaus kūriniai Vilniuje, Kultūros paminklai, 2001, Nr. 8

Nowy teatr wileński, Tygodnik illustrowany, 1913, Nr. 44

Tidworth, Simon, Theatres. And Architectural & Cultural History, New York, Washington, London, 1973.

Lietuvos Mokslų Aakademijos Vrublevskių Bibilioteka, Rankraščių Skyrius, F229-1791, F229-1797, F229-635

LVIA, 1135 fondas, 12 apyrašas, 66 byla. Vilniaus universiteto profesoriaus architekto Juliaus Kloso asmeninio archyvo dokumentai, susiję su „Redutos“ teatro 1925 m. perstatymu: planai, brėžiniai, susirašinėjimas, sąmatos, skaičiavimai, laikraščių iškarpos ir kt. 

LVIA, 1135 fondas, 12 apyrašas, 636 byla. Vilniaus universiteto profesoriaus architekto Juliaus Kloso asmeninio archyvo Didžiojo teatro Pohuliankoje perstatymo darbų dienoraštis.

Vilniaus regiono Valstybės Archyvas (VRVA), 1036 fondas, 11 apyrašas, 1 byla. Rusų dramos teatras Vilniaus mieste. 1946 m.

VRVA, 1036 fondas, 11 apyrašas, 14 byla. Rusų dramos teatras Vilniaus mieste. Priestatas. 1950 m.