Kauno valstybinis muzikinis teatras

1

Valstybės teatro gimimas

Dabartinis Kauno Valstybinis muzikinis teatras – savyje daugybę sluoksnių talpinantis statinys. Tai pastatas, kuriame kūrėsi ne tik profesionalioji lietuviška drama, opera ir baletas, tačiau ir pastatas, kuriame kūrėsi Lietuvos valstybė.

Pastato istorija prasideda XIX amžiuje. Šimtmečio viduryje Kaunas pradėjo nebeišsitekti senosiose savo ribose: buvo nubraižytas miesto plėtros planas, vėliau tapęs dabartinio Naujamiesčio kūnu. Panaikinus iš karto už senosios rytinės miesto sienos buvusias kapines, ši vieta ilgainiui transformavosi į tai, ką šiandien žinome kaip Miesto sodą. Šalimais 1892 m. iškilo nedidelis keturkampis teatro pastatas, skirtas gastroliuojančioms trupėms ir kitiems pasirodymams. Kaip ir daugelį svarbiausių tuomečių viešųjų miesto pastatų, teatrą suprojektavo Kauno gubernijos architektas Justinas Golinevičius. Taip atsirado vienas pirmųjų teatro pastatų dabartinėje Lietuvos teritorijoje: ankstesnis išlikęs tik Klaipėdoje, kuri anuomet buvo Vokietijos imperijos teritorijoje. Lietuvos architektūros kolekcija pasipildė visiškai naujo tipo struktūromis – pastatais, kurie buvo pritaikyti specialiai teatrui.

Tarpukariu kompaktiško carinio teatro pastato plėtrą paskatino ne tik meno poreikis. Laikinąja Valstybės sostine netikėtai tapęs Kaunas taip pat jautė didžiulį stygių erdvių, reprezentacinių patalpų. Tad Pirmosios Respublikos laikotarpiu pastatas tapo ne tik pagrindine šalies teatro scena, tačiau, galima sakyti, ir viena pagrindinių valstybės scenų. Valstybės teatrui tuomet teko ir pačiam suvaidinti ne vieną ryškų istorinį vaidmenį: čia įvyko pirmieji miesto tarybos, o vėliau ir – Steigiamojo Seimo posėdžiai.

Pirmieji Antano Sutkaus „Tautos teatro“ spektakliai čia buvo suvaidinti dar 1919 m., o nuo kitų metų čia jau kūrėsi Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos bei Operos vaidyklos. 1922 m. šios buvo suvalstybintos ir atsirado Valstybės teatras. Vos 450 vietų salė su dviem aukštais gilių ir nepatogių balkonų buvo gerokai per maža pagrindiniam šalies teatrui ir reprezentacinių renginių erdvei. Nors būta siekių (net organizuotos rinkliavos) statyti naujus rūmus, tiksiančius tiek dramai, tiek ir operai, tačiau galiausiai buvo apsistota ties sprendimu pastatą rekonstruoti.

2

Pirmasis tarpukario virsmas

Teatro būklės tyrimai rodė, kad geriausias sprendimas būtų šį pastatą griauti ir jo vietoje statyti naujus teatro rūmus. Tačiau šalies finansinė būklė tam dar nebuvo itin palanki: lėšas tekdavo taupyti net ir tokios svarbos objektams. Buvo imtasi nemažo, tačiau svarbiausius poreikius patenkinančio remonto, prie kurio dirbo dviejų garsių to meto architektų Vladimiro Dubeneckio ir Mykolo Songailos bei inžinieriaus Prano Markūno komanda. Tuomet dar jaunos valstybės architektūra ieškojo naujos krypties: kaip ir kai kuriose kitose Europos valstybėse, buvo madingos vadinamojo tautinio architektūros stiliaus paieškos. Viena iš prieigų prie tokio stiliaus siekio buvo neobarokinės formos, kurių interpretacijoms architektai įkvėpimo sėmėsi iš vilnietiškojo baroko siluetų. Tad visų pirma pakito būtent teatro „veidas“ – paaukštėjusiame pagrindiniame fasade dominavusias neoklasicistines formas pakeitė jau neobarokinės interpretacijos. Gana neišraiškingą senąjį frontoną pakeitė banguojančios naujojo formos, o centre atsirado aukšti arkiniai langai, tapę bene pagrindiniu skiriamuoju pastato akcentu. Už šių langų buvusi viena iš senojo teatro fojė patalpų tapo prezidentinės ložės svetaine, o už suapvalėjusių šoninių fasado dalių slėpėsi laiptai į teatro antrąjį aukštą.

Vienas pagrindinių šios 1925 m. baigtos rekonstrukcijos darbų buvo scenos ir salės išplėtimas, modernizavimas. Šiandieniniam lankytojui šio perstatymo vaisiai turbūt ryškiausiai pastebimi per stilistinius salės pokyčius: naujoji puošyba erdvei suteikė savitos art deco interpretacijos bruožų. Vis tik projekto autoriai paliko kur kas didesnį pėdsaką, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai planinės struktūros transformacijos: buvo pristatytos naujos laiptinės, parteryje atsirado net 7 atskiri įėjimai, o įspūdingiausia kūrybinė užduotis buvo pakeisti balkonų geometriją, „paverčiant” juos link scenos, sukonstruojant trečiąjį balkoną lenktu turėklu, bet nekeičiant dviaukščio pastato struktūros ir nepakeliant salės stogo.

3

Antroji tarpukario permaina ir nauja techninė dalis

Ketvirtojo dešimtmečio aušroje kuklūs ankstyvosios nepriklausomybės „būtinosios“ rekonstrukcijos standartai jau buvo atgyvenę ir rūmai darėsi ankšti. Pirmuosius ryškius pėdsakus Kaune jau spėjęs palikti Vytautas Landsbergis-Žemkalnis 1931 m. atliko antrąją Valstybės teatro rūmų rekonstrukciją. Pastato atnaujinimą užsimota spėti padaryti tarp teatro sezonų, vos per tris, keturis mėnesius. Architekto parengtuose planuose šoniniai vienaaukščiai flygeliai gavo po antrą aukštą, o iš Kęstučio gatvės pristačius naujus priestatus su aukštais, dideliais langais, pastatas faktiškai įgijo naują veidą. Prie pastato istorizmo ištakų ir vėlesniųjų barokinių interpretacijų atsirado ir trečiasis stilistinis sluoksnis, kuriame galima įžvelgti tiek supaprastintas klasikines formas, tiek ir ankstyvąsias kaunietiškojo modernizmo užuominas.

Antroji didelė tarpukario transformacija tekainavo 0,7 mln. litų: suma, kuri, palyginti su kai kuriais kitais tuo metu vystytais valstybiniais projektais, nebuvo tokia didelė. Užtat dideli buvo užmojai: per ypač trumpą laiką buvo papildomai pastatyta 12 000 naujų kubinių metrų tūrio. Sėkmingas šio projekto įgyvendinimas vėliau paskatino architektą įkurti privačią kontorą ir atsidėti išskirtinai projektavimo darbams. Pastato viduje įvykdyti nemaži pokyčiai prisitaikant tiek prie senųjų pastato dalių, tiek ir prie modernėjančių darbo sąlygų. Išplėstos patalpos, kurios funkciškai patogiau sujungtos. Vietoj gelžbetoninio scenos horizonto įrengtas susukamas audeklinis, o scenoje įrengta moderni priešgaisrinė uždanga, kuri nuleidžiama ir pakeliama rūsyje esančiu specialiu varikliu, naudojant trosus.

Būtent pastarąjį sprendimą jau netrukus teko išbandyti ir praktikoje. 1931 m. pavasario vidudienį teatre vyko būsimosios premjeros „Išvirkščias gyvenimas“ repeticija, kai virš teatro pastato miestiečiai pastebėjo kylantį dūmų stulpą – dekoracijų sandėlyje kilo gaisras. Buvo sakoma, kad viso pastato istoriją nuo pražūties skyrė tik 20 sekundžių. Būtent per tiek laiko nusileido uždanga (vėliau vėsinta vandeniu), leidusi evakuotis žmonėms ir apsaugoti naujai rekonstruoto pastato reprezentacinę dalį nuo sunaikinimo. Nors gaisras buvo gesinamas veiksmingai, ugnis persimetė į vadinamąjį kostiumų flygelį. Užbaigiamieji antrosios rekonstrukcijos darbai sutapo su nuo gaisro nukentėjusių teatro dalių atkūrimu.

4

Naujos rūbinės

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje opera, drama ir tuomet čia jau atsiradęs baletas pastate tiesiog nebeišsiteko. Buvo svarstomi įvairūs variantai dėl dramos funkcijų iškėlimo į kitus pastatus, tačiau tuokart planų įgyvendinti spėta nebuvo. 1940 m. pastatas suvaidino turbūt paskutinį žymų savo politinį vaidmenį: čia simboliškai buvo nulemtas tolesnis Lietuvos likimas – liepos 21 d. vadinamasis Liaudies Seimas paskelbė Lietuvą Socialistine Sovietų Respublika. Tais pačiais metais Valstybės teatras buvo panaikintas. Per okupaciją teatro sienos regėjo ne vieną pavadinimų pokytį, trupių tarpusavio jungimą ir atjungimą. Operos ir baleto trupės pokariu palieka Kauną, o po daugybės transformacijų 1959 m. Dramos ir Muzikiniai teatrai galutinai apsistoja ten, kur jie yra dabar.

Smulkesnių ar stambesnių remonto darbų sovietmečiu čia būta ne kartą, tačiau tik devintajame dešimtmetyje pastatas susilaukė rimto pertvarkytojų dėmesio. Teatro lankytojai, paliekantys rūbus rūbininkų priežiūrai, šiandien turbūt nė nesusimąsto, kodėl ši erdvė tokia neproporcingai didelė, palyginti su ganėtinai kompaktiška įėjimo zona ir fojė. Paltus ir skrybėles šiandieniniai teatro svečiai palieka visai kitoje vietoje negu Valstybės teatro lankytojai – anuometės rūbinės buvo įrengtos kairiojoje dalyje, visai greta tuomet dar neegzistavusių laiptų, šiandien vedančių į rūsyje esančias dabartines rūbines. Šios didelės erdvės, dažnai būnančios pirmųjų susitikimų ir įspūdžių apie kultūros naujienas apsikeitimo vieta, yra 1984 m. Paminklų restauravimo projektavimo instituto komandos įvykdytos rekonstrukcijos rezultatas (projekto autoriai K. Žalnierius, A. Staskevičius ir inžinierius V. Liaudanskas). Lankytojai, besileidžiantys į rūbinę ar čia belaukiantys spektaklio, atsiduria jau už senojo Valstybės teatro ribų, po žeme: iš tiesų jie patenka po teatro prieigas supančio Miesto sodo dalimi.

5

Atnaujinimas be šoko

XXI a. Kauno muzikinis teatras ir jo erdvės turėjo prisitaikyti jau prie šiandieninių poreikių. Norint atnaujinti pastatą ir pritaikyti aptarnaujančias erdves, imtasi naujausios teatro rekonstrukcijos. Būta didelio iššūkio, nes susikaupusius darbus nebuvo galima atlikti per trumpą laiko tarpą, o teatrą visiškai uždaryti sezonui ar net keliems reikštų ir viso Muzikinio teatro kaip įstaigos veiklos sustabdymą. Tad įvairius teatro tvarkymo darbus teko atlikti per daugelį metų, kasmet imantis vis skirtingų užduočių, skirtingų etapų, tam panaudojant vasaros atostogų metą. Pamažu vyko atnaujinimo darbai: pakeisti techniniai scenos įrengimai, modernizuota priešgaisrinė signalizacija, perauksuoti salės papuošimai. Tokie kompleksiniai darbai tęsiasi jau aštuntus metus ir šiuo metu yra užbaiginėjami.

Naujausios rekonstrukcijos darbo projektą rengė Kančo studija (arch. A. Kančas, V. Jakubėnienė). Tvarkomieji statybos darbai atlikti skrupulingai ir su dideliu dėmesiu smulkiausioms detalėms. Vienas ryškesnių pokyčių, pasiūlytas architekto A. Kančo, pirmo aukšto holo erdvėse – tai vietoj per sovietmečio rekonstrukciją įrengtų marmuro plokščių atkurti mediniai turėklai, naudojantis išlikusiu pavyzdžiu antrajame aukšte. Tokie originalūs turėklai teatre atsirado dar per V. Landsbergio ketvirtojo dešimtmečio rekonstrukciją ir puikiai atspindi kaunietiškojo art deco stilistiką.

Paskutinis teatro atnaujinimas vyko be šoko – išsaugota skirtingais istoriniais dešimtmečiais suformuoto teatro dvasia, kurią tik paryškina nauji elementai, pavyzdžiui, sendinto ąžuolo parketo grindų danga pirmojo aukšto vestibiuliuose. Marmuro plokštės ant sienų paliktos būtent sovietmečiu atsiradusiose rūbinėse, o iš pagrindinės salės dingo tuo pačiu laikotarpiu įvesti violetinės spalvos atspalviai. Nebeliko vizualiai sunkios violetinės scenos uždangos, violetinių kėdžių, o vietoj to architekto A. Kančo studijos įvesta solidi, subtili raudona spalva, dominuojanti interjere.

6

Naujosios žiūrovų patalpos

Apsilankymas senajame XIX a. teatre lankytojams prasidėdavo nuo pagrindinio įėjimo ir tęsdavosi nedidelėse fojė: šalia salės pirmame aukšte, šalia ložių antrame aukšte. Per pirmąją 1925 m. rekonstrukciją pristatyti du flygeliai: dešinėje pusėje, skirtas darbuotojų poreikiams, o kairėje – nedideliu peraukštėjimu išskirtas flygelis, skirtas žiūrovams. Čia buvo nedidelė rūbinė, o kampe žiūrovų laukė ir bufetas. Svarbių svečių, sėdinčių ložėje, laukdavo „garderobo“ saugyklos antro aukšto laiptinių aikštelėse, o taip pat ir atskira, iškilminga fojė virš pagrindinio įėjimo.

Per antrąją 1931 m. rekonstrukciją architektas V. Landsbergis-Žemkalnis sujungė dvi pirmojo aukšto fojė patalpas į bendrą L formos erdvę, nepaisant istoriškai susiklosčiusio grindų lygio skirtumo, išgriovus buvusią lauko sieną. Buvo sukurti platūs, reprezentatyvūs laiptai į antro aukšto fojė. Nors antras aukštas dar buvo naudojamas kaip papildoma repeticijų salė, greta buvo nedidelė biblioteka ir skaitykla – poreikis konstruoti žiūrovinę patirtį buvo stipresnis. Taip per sovietmečio pertvarkas bufetas iš pirmo aukšto buvo iškeltas į antro aukšto fojė, dar labiau išplėstos vestibiulio erdvės. Antrame aukšte atsirado reprezentatyvūs monumentaliosios dailės kūriniai – keramikiniai pano (aut. Stasys ir Teresė Petraičiai), kurie užtikrino žiūrovų judėjimo trauką per vestibiulius.

Daugelis Muzikinio teatro lankytojų sutiktų, kad spektaklio pertrauka su kavos puodeliu ar kito gėrimo taure šioje antrojo aukšto fojė yra neatskiriama teatrinio ritualo dalis. Pagal Kančo studijos parengtą šių dienų rekonstrukcijos projektą palei keramikinius pano atsirado ir ilgas, monumentalus lenktos formos stalviršis, atnaujintas apvalus baro baldas bei naujoji meninė instaliacija. Instaliacija, skirta Muzikinio teatro darbuotojams ir artistams, susideda iš dvisluoksnės kompozicijos, apžvelgiamos tiek iš toli, tiek iš labai arti. Tai teatro darbuotojų atminties siena: iš toli matome įpjovas, tarpus, bet tik iš arčiau atsiskleidžia giluminiai žaižaravimai, kuriuose užrašyti solistų, režisierių ir kitų teatralų vardai.

7

Didžioji salė

Muzikinio teatro salė pasižymi istoriškai susiklosčiusiu iškilmingumu. Erdvią Muzikinio teatro auditoriją supa net trys aukštai įmantrių art deco plastikos balkonų, jų turėklus puošia žvaigždiški paauksavimai, o salę perdengia apvalus kupolas. Balkonai paremti ant trijų porų kolonų ir tris ložes atskiriančių sienų. Viršuje žiūrovų salės matyti didžiulis, autentiškas kupolas, kurio inžinerinį įrengimą įvykdė anuometės šalies statybos inžinerijos „superžvaigždė“ Pranas Markūnas. Originalus dekoratyvinis lubų skliautas su integruotais šviestuvais išlikęs toks, koks buvo suprojektuotas –  suplūktas iš nendrių ir gipso bei pakabintas ant medinių konstrukcijų ir metalinių sąvaržų.

Tiek kupolą su salės lubomis, tiek ir trečiąjį balkonų aukštą žiūrovai teatre mato jau beveik šimtą metų. Tai architektų ir konstruktoriaus bendro darbo vaisiai: M. Songailos ir V. Dubeneckio 1925 m. įgyvendinta rekonstrukcija. Per ją ne tik sukurta orkestro duobė, padidintas salės žiūrovų skaičius iki 763 vietų sukūrus trečiąjį balkoną, bet ir apskritai pagerintas matomumas keičiant balkonų pasvirimą. Dėl įvykusių pokyčių didžiulis apvalus sietynas, kiti rombo formos šviestuvai leidžia apžvelgti ne tik sceną, bet ir kitus žiūrovus. Senuosiuose XVIII–XIX a. teatruose dėmesys būdavo nukreiptas ne tik į tai, kas vyksta scenoje, bet svarbu buvo ir žiūrovų susitikimas, ryšys tarp pačių žiūrovų salėje. Viešojo teatro pavyzdžiai Vakarų Europoje galėjo padaryti įtaką kuriant ir Kauno muzikinio teatro pastatą. Tai liudija į save orientuota didžiosios salės forma: kultūrinė erdvė, kuri pritaikyta žmonių pasimatymams ir kolektyvinei patirčiai.

8

Scenoje telpa dangus

Kauno muzikinio teatro scena iki pat septintojo–aštuntojo dešimtmečių buvusi aukščiausia Lietuvoje (aukštis iki štangų viršaus 21 m, iš viso 25,5 m). Per 1922–1925 m. rekonstrukciją, konsultuojantis su vokiečių specialistais, buvo atliktas įspūdingas kiekis tiek konstrukcinių, tiek ir technologinių scenos tobulinimo darbų. Pati scena buvo ne tik paaukština, bet ir išplėsta į gylį ir plotį ir tapo šiek tiek didesnė už parterį.

Vienu ryškiausių patobulinimų tarpukariu buvo ir scenos gale įrengtas 15×12 m naujasis horizontas – tai buvo įgaubta vertikali gelžbetonio siena, užsibaigianti skliautu. Naujoji apšvietimo įranga buvo visiška to meto aukštoji technologija – horizonte buvo įrengta 300 lempų-žvaigždžių, padėjusių kurti spektaklių atmosferą. Su šiais įrenginiais buvo galima kurti naktinio dangaus iliuziją, o pasitelkus debesų prietaisus – ir dieną. Taip pat pastatas pagal to meto sąlygas turėjo modernią šildymo ir vėdinimo sistemą. Vienas įdomiausių scenos įrangos elementų – šiandien tik istorinis artefaktas. Tai vokiškas priešgaisrinės uždangos pakėlimo įrenginys, prieš 90 metų išgelbėjęs teatrą nuo visiško sunaikinimo. Jis buvo atskiroje patalpoje ir kontroliuodavo priešgaisrinę uždangą (8×6 m) ir jos kontr-svorius. Nors šiandien lynai nukirpti, bet rūsyje išliko ir toliau saugomas originalus mechanizmas.

Per XXI a. rekonstrukciją buvo iš esmės modernizuota scena: virš jos kabo 39 štangos, 5 sofitai, pakeliama scenos uždanga. Naujovė – po rekonstrukcijos atsirado scenos keltuvai, viename taške galintys kelti iki 250 kg svorį. Įrengtas scenos aikštelės perimetrą žymintis specialus foninis šviesos diodų apšvietimas. Scenoje taip pat yra 4 liukai: prie bet kurio iš jų prireikus gali būti pristumtas olandiškas liftas, kuris iškelia dekoraciją arba aktorius į sceną, būtent ten, kur reikia.

9

Žiūrovams nematoma dalis

Dešiniojo korpuso tolimajame kampe, atsuktame į parką, yra įkurdintas grimo kambarys. Čia, toliau nuo šurmulio, apsupti rekvizito sandėlių, galvos apdangalų ir perukų saugyklų, dirba grimuotojai, išoriškai keičiantys aktorius į šių kuriamus personažus. Beveik 30 metų čia dirba ir Algis Banys – bene vienintelis vyras teatro grimuotojas Lietuvoje. Jis – tiesioginis legendinio, tarpukario Valstybės teatre pradėjusio dirbti grimuotojo Petro Korsako, užsiėmusio šiuo amatu 64 metus, mokinys.

Kitos svarbios sritys statant įvairių žanrų muzikinius spektaklius – tai kostiumų siuvimas, aprangos ir aksesuarų derinimas bei visų šių gaminių saugojimas iki kito pasirodymo. Siuvimo studijos yra įsikūrusios toliau nuo priekinio fasado ir orientuotos į uždarą vidinę terasą. Vidiniuose pastato languose matosi saugomos teatrinio kostiumo detalės: skrybėlės, istoriniai kostiumai, batai, rekvizito objektai. Šios funkciškai svarbios pastato dalys buvo pristatytos per antrąją 1931 m. rekonstrukciją.

Ilgą karjerą turėjęs solistas ar solistė, gebantys transformuotis ir įtikinamai sukurti personažus iš skirtingų istorinių laikotarpių, yra puiki šio teatro pastato parafrazė: tai tarsi per ilgus metus susiklosčiusi Kauno muzikinio teatro istorija. Čia telpa tiek niuansuoti suapvalinimai iš Vilniaus baroko, tiek ryškios art deco interpretacijos, tiek ir vėlesni grakštūs funkciniai vidaus sprendimai, būdingi modernizmo dvasiai.