Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

1

Pirmieji projektai

Porevoliucinėje Rusijoje ir vėliau Sovietų Sąjungoje opera iš pradžių vertinta kaip buržuazinės visuomenės menas. Toks jis ir buvo, apimdamas ne tik daugiausia imperialistinio XIX amžiaus repertuarą, bet ir patį ėjimo į teatrą ritualą, kuriame, kaip turbūt jokioje kitoje pramogoje, taip ryškiai atsiskleidžia elitiškumas ir prabangos siekis. Visa tai negalėjo derintis su sovietine „menas priklauso liaudžiai“ koncepcija, tačiau egzistavo viena problema: opera buvo be galo populiari. Atsižvelgiant į masinį gyventojų poreikį, teko šį istorinį žanrą integruoti į Sovietų Sąjungos kultūros lauką, o kompozitoriams ilgai ieškoti sovietinės operos muzikinės kalbos.

Nuo pat 1940 m. ir sovietinėje Lietuvoje pradėta ieškoti vietos ir architektūrinės išraiškos operos rūmams, kurie pakeistų už vidurinės klasės suaukotus pinigus pastatytą teatrą Pohuliankoje. Rūmai turėjo tapti ir naujojo Vilniaus struktūrinių pertvarkų dalimi. Reprezentacinės vietos teatrui ieškota Naujamiestyje – svarstyta statyti ant Pamėnkalnio, vėliau parengtas projektas Mindaugo g. (maždaug dabartinės „Maximos“ parduotuvės vietoje). Taip pat buvo galvojama ir apie sklypą netoli Neries, kuriame nuo XIX a. septinto dešimtmečio veikė medienos dujų fabrikas, tiekdavęs dujas miesto apšvietimui. Fabrikas veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo, kurio pabaigoje buvo susprogdintas ir nebeatstatytas. 1945 m. buvusi fabriko teritorija sutvarkyta, įrengtas skveras.

Šeštame dešimtmetyje pasiūlymai naujam Operos ir baleto teatro pastatui sklype prie Neries buvo pateikti Maskvos architektų, o dešimtmečio pabaigoje – jau du variantai su Vilniaus ir Kauno architektų pasiūlymais. Galutinis konkursas įvyko 1960 m., kurį laimėjo drąsus, ką tik į architektūros lauką sugrąžinto modernizmo architektūros, Elenos Nijolės Bučiūtės projektas. Vėliau jis tobulintas, tikslintas, kai kurios dalys transformuotos, tačiau esminė architektūrinė išraiška išliko tokia pati iki 1968 m., kai pradėtos pastato statybos. Per jas teatro projektas pamažu keisdamasis, tikslinant interjero sprendinius ir detales, 1974 m. įgavo savo dabartinę formą.

2

Prieštaringas tūris

Operos ir baleto teatro dabartinis vaizdas nėra sugalvotas ir įgyvendintas kaip vientisas architektūrinis kūrinys. Iš tiesų projektas patyrė transformacijas ir pokyčius, kurie vyko ir jau prasidėjus statybos darbams. Galima būtų sakyti, kad pirminis ankstyvasis 1960 m. projektas atsispindi pastato sandaroje, tūriuose ir jų kompozicijoje. Tačiau medžiagos, faktūros, smulkioji nuotaiką kurianti pastato interjero ir eksterjero puošyba ir skulptūriški dizaino elementai yra jau visai kitokio, vėlesnio ir savito, asmeniško pastato kūrėjų indėlio rezultatas. Operos ir baleto rūmų koncepcija nėra vienalytė, joje ir dabar matomas tiek išgrynintas, funkcionalus, aiškus pokario modernizmas, tiek nenuspėjamas, dinamiškas, sudėtingas vėlyvasis modernizmas. Jei pirmąjį supaprastintai galima būtų sieti su žodžiu „lengvumas“, tai antrajam veikiau tiktų antonimas „sunkumas“. Dvi beveik kardinaliai skirtingos koncepcijos, dviejų modernizmo laikotarpių požiūriai – tūrių plastikos lengvumas ir skulptūriškas formų sunkumas – sutelpa viename išskirtiniame Lietuvos architektūros istorijoje teatro pastate.

Operos ir baleto rūmų kompozicijos esmė yra klasikinis modernios architektūros sprendimas – tai stačiakampis gretasienis tūris, pakibęs statmenai besileidžiančio šlaito. Būtent toks, ne lygus, o švelniai besileidžiantis Neries link, sklypo reljefas leidžia pastatui nuolatos būti ryšyje su aplinka, tarsi ne ramybės būsenoje. Atsisakyta ankstesniems socialistinio realizmo projektams būdingo reprezentatyvaus simetriškumo – teatro pastatas geriausiai apžvelgiamas iš šono, į kurį atsiveria plati viešoji erdvė. Neužstatyta teritorija yra būtina, kad galima būtų apžvelgti didžiulį pastatą ir jį suvokti. Viešoji erdvė yra tarsi tikros gamtos moderni interpretacija, kur besileidžiančiame šlaite laiptų pakopos susipina su krintančio fontano vandens kaskadomis. Plataus skvero autoriai – architektai Algis Knyva ir Aleksandras Lukšas. Modernizuotame kraštovaizdyje, kuris suteikia didžiuliam teatrui reikalingą erdvę, pastabiai išryškinta svarbiausia natūrali šios vietos savybė – šlaitas.

3

Išnykęs pasažas

Projektuojant teatro pastatą, jį supanti aplinka įsivaizduota kiek kitaip, nei ji atrodo šiandien. Pagrindinis perregimas fasadas žvelgia į Neries slėnį ir Šv. Rapolo bažnyčią, tačiau ryšį su upe šiandien blokuoja transporto žiedas, medžiai ir buvusio Revoliucijos muziejaus (dab. Vytauto Kasiulio dailės muziejaus) pastatas, kurį tuomet planuota nugriauti. Teatro ryšys su upe ir kitu jos krantu vis tiek yra, nors ne toks tiesioginis. Supaprastindami visą teatro tūrį galėtume pamatyti pastatą, sudarytą iš dviejų lygiaverčių dalių – stabilios, uždaros scenos dalies ir kabančios, skaidrios žiūrovinės dalies. Jeigu pirmoji tvirtai remiasi į horizontalų žemės paviršių, tai antroji dalis – tokia buvusi pirminė architektės vizija – yra ne tik perregima, dengta kabančiu, t. y. kolonų neremiamu stogu, bet dar ir pakilusi virš žemyn besileidžiančio šlaito. Paprastas ir taiklus erdvės pajautimas iki šiol daro įspūdį susidūrus su teatro stikline dalimi. Tačiau šis įspūdis sumenko uždarius po pastatu ėjusį pėsčiųjų pasažą. Tai buvo iš visų pusių aplink kasų vestibiulį pirmame aukšte buvusi laisva pereinama erdvė, kuri išryškino virš upės slėnio pakibusio stiklinio stačiakampio gretasienio lengvumą.

Pasažas, kaip ir visa „lengvoji“ teatro pusė, buvo skirtas teatro lankytojams ir visiems miestiečiams. Čia telkėsi spaudos ir gėlių kioskai, afišų vitrinos, iš pasažo pusės buvę ir įėjimai į kasų vestibiulį. Po 1997 metų rekonstrukcijos, visiems prieinama atvira erdvė tapo teatro darbuotojų kabinetais ir kamerine renginių sale. Nuo teatro pastatymo dvigubai išaugus darbuotojų skaičiui, naujų patalpų poreikis yra neišvengiamas, jis nuolat aktualizuojamas ir rengiant teatro plėtros projektus.

4

Laiptai

Net ir patyrusi kardinalias modernistines transformacijas, teatro architektūra vis dėlto išsaugojo ir tam tikrus tradicinio teatrinio ritualo elementus, kurie susiformavo klasicizmo ir istorizmo epochose. Ryškiausias iš šios jau sutrūkinėjusios, nueinančios tradicijos elementų E. N. Bučiūtės architektūroje yra paradinių laiptų motyvas. Prabangi simetriška laiptinė yra ne tik perkeliama iš senosios teatrų architektūros, bet ji ir labiausiai išplėtojama. Laiptai – bene svarbiausias „teatrišką“ atmosferą kuriantis veiksnys Operos ir baleto teatre.

Kilimo laiptais motyvas prasideda dar neįžengus į pastatą, dar tik žvelgiant į jį iš toli – nuo stambiomis pakopomis sudailinto fontano ir kartu su reljefu nuo upės pusės kylančiais lauko laiptais. Pirmieji paradiniai laiptai pasitinka lauke – būdami labiau išorės nei pastato dalimi jie sujungia apatinį ir viršutinį pasažus. Sudėtinga atvirų erdvių sistema apgaubia skaidriąją teatro pusę. Laiptai kartu su atviromis galerijomis, pasažo erdve pabrėžia virš jų pakibusio stiklinio tūrio lengvumą. Kiti laiptai, kuriais patenkama į pastatą, kyla iš kasų vestibiulio – tai intymesnė alternatyva tradiciniams iškilmingiems laiptams išorėje. Iš viso pagrindinį teatro įėjimą pasiekti galima trimis skirtingais keliais – tokiu būdu buvo sumažinta paradinių laiptų reikšmė ir išryškintas architektūros demokratiškumas.

Jeigu lauko laiptai suteikia įvairias alternatyvas, tai pagrindiniai paradiniai laiptai teatro viduje – didžioji laiptinė – yra didžiausia tradicinio teatrinio ritualo koncentracija. Iš išsklaidytos išorės per vieną pastato pusę patekusius lankytojus jie orientuoja į harmoningą simetriją. Iš horizontalios pritemdytos marmurinės fojė laiptai veiksmingai atveda į vertikalią, atvirą ir šviesią raudonąją fojė. Šioje pastato vietoje sukoncentruota kone barokinė erdvinė drama: kiekvienąsyk kopiant laiptais iš kasdienybės patenkama į šventę. Ir šis virsmas, ši stipri dramaturgija suformuota modernios architektūros kalba.

Didžiąja laiptine kilimo aukštyn motyvas nesustoja, jos įvesta simetrija išsiskleidžia dviem laiptinių blokais, kurie sujungia dar tris balkonų ir ložių aukštus, sukurdami nesibaigiančio kilimo į viršų įspūdį.

5

Raudonoji fojė

Garsiausia Operos ir baleto teatro patalpa – raudonoji fojė, priklausanti tarsi ne tik teatro pastatui, bet visam miestui, buvo neatskiriama jau pirminio 1960 metų projekto dalis. Tokia moderni tradicinio teatro pastato interpretacija su didįjį vestibiulį į miestą atveriančiomis vitrinomis, sukurta Vokietijos architektų kolektyvo, vadovaujamo Vernerio Ruhnau. Jų Vakarų Vokietijos Gelzenkircheno mieste 1959 m. pastatytas teatras tapo įkvėpimo šaltiniu ir moderniajam Vilniaus teatro projektui. Pirminis pasiūlytas variantas iš tiesų buvo artimas vokiškajam prototipui – auditorijos salę iš trijų pusių apgaubianti stiklinė vitrina ir už jos išeksponuota kylančių laiptinių geometrija. Tačiau 14 metų nuolat vystomas projektas tapo labiau savitu ir originaliu. Jeigu Ruhnau teatre didžiosios fojė interjeras yra ekstremaliai modernus, o vienintelis jo akcentas – pramoninės stilistikos gelžbetonio kolonos, tai Bučiūtės teatre įspūdis yra kardinaliai kitoks. Sėkmingai bendradarbiaujant su rusų dizaineriu Jurijumi Markejevu, erdvus didžiosios fojė interjeras (kaip ir kitų patalpų erdvės) buvo prisodrintas formų, spalvų ir tekstūrų. Asketiškas pokario modernizmas yra dažnai kaltinamas nejaukiomis, šaltomis, ne žmogiško mastelio erdvėmis – Bučiūtės ir Markejevo tandemas užbėga šiai kritikai už akių. Sterili stiklinė dėžė raudonojoje fojė yra kiek tik įmanoma užpildyta interjero elementais, 72 Rytų Vokietijos „Heimel elektrik“ įmonėje pagaminti žalvario ir geltono stiklo sietynai – kulminacinis šios architektūrinės dramaturgijos taškas.

Tradiciniame XIX amžiaus teatre didžiosios fojė – į rūmų salę panašios patalpos – interjeras atspindi prabangią vidurinės klasės teatro lankytojų pramogą. Tai, ką galėtume įvardyti elitiškumu. Sovietmečiu pastatytas Operos ir baleto teatro pastatas Vilniuje skirtas ne buržuazinei pramogai (tai net skamba kaip anachronizmas), šis teatras skirtas visiems gyventojams, jis demokratiškai atviras miestui, suteikdamas galimybę pereiti jį kiaurai ir kviesdamas keliais skirtingais keliais įeiti į vidų. O viduje, gelsvų žiburių ir prabangių medžiagų apsuptyje, eiliniam sovietinės respublikos piliečiui suteikiama galimybė pasijusti esant kitoje – teatro – realybėje. Šis pastatas uždega pabėgimo iš pilkos kasdienybės viltį kiekvienam jo lankytojui.

6

Auditorija

Pro aštuonerias duris patenkama į didžiausios Lietuvoje teatro auditorijos parterį. Iš pradžių čia buvo 1 150 sėdimų vietų, po 2005 m. remonto, pakeitus kėdes, vietų sumažėjo iki 984. Samaninės spalvos gobeleno kėdes pakeitė medinės su raudonu gobelenu, o kiliminę dangą – geresnių akustinių savybių kieta grindų danga. Visa kita išliko nepakitę.

Operos ir baleto teatro auditorija – savita dar baroko epochoje susiformavusios vadinamosios pasagos formos salės interpretacija. Pastato architektūra nuo moderniai ir laisvai traktuojamo ryšio su supančia aplinka teatro lankytoją pamažu atveda į beveik tradicinės sandaros salę. Toks pokytis nėra atsitiktinis, bet specialiai suplanuotas palaipsniui nuteikiant žiūrovą būsimam teatriniam vyksmui, visą dėmesį sukoncentruodama į seniausią ir tradiciškiausią muzikos žanrą – operą. Nors auditorijos struktūra paveldėta iš senųjų teatrų tradicijos, tačiau interjero visuma yra turbūt sodriausias vėlyvojo modernizmo pavyzdys Lietuvoje, kuriame dominuoja raudonų keraminių plytelių sienos, tamsia afrikietiško tiko faneruote apdailintos ložės ir tokios pat medinės, skulptūriškas ložių formas pratęsiančios akustinės lubos.

Kaip ir kitose patalpose, sienų apdailai čia panaudotos specialiai šiam teatrui Markejevo sukurtos ir Jašiūnų eksperimentinėje gamykloje iš latviško molio pagamintos 5 tipų apdailos plytelės, kurios įsilieja į skirtingomis proporcijomis visame teatro interjere dominuojantį šiltų atspalvių derinį: molis, medis ir žalvaris. Šį derinį iki 2005 m. lengvai atvėsino žalsva-samaninė kėdžių gobeleno spalva, suteikusi atgaivą sodriems rusviems tonams. Tradicinio teatro interpretacija pasiekia kulminaciją ten, kur auditorija susitinka su scena – proskenijo arkoje. Neįprastai plati, kino ekraną primenanti jos kadruotė įrėminta prabangiu profiliuotu rėmu – kaip ir dera operos teatrui, švelniai nusklembtais arkos kampais.

7

Didžiausia scena

Didžiausia Lietuvoje teatro scena buvo didžiulis kontrastas 1974 metais iš Pohuliankos teatro persikėlusiam kolektyvui. Jei senajame teatre, kurio sceną 1926 metais rekonstravo Juliušas Klosas, reikėjo 15-os sceną aptarnaujančių darbininkų, tai naujajame teatre jų reikėjo 60-ties. Palyginimas su senuoju Pohuliankos pastatu, kuriame Operos ir baleto teatras veikė nuo 1948 iki 1974 metų, geriausiai gali atskleisti naujojo teatro suteiktas galimybes ir paaiškinti teatro darbuotojų pasimetimą pradedant dirbti su naujomis sistemomis.

Scenos aikštelė yra maždaug 5 kartus didesnė už senojo teatro J. Basanavičiaus gatvėje, o sceną papildančios erdvės didesnės 7 kartus. Teatro scena turi ne tik ariersceną, bet dvi gilias (scenos pločio) kišenes. Jeigu tradiciškai didžiausia aptarnaujanti erdvė būdavo scenos viršuje, čia šios erdvės prasiplečia ir į visas kitas puses. Po scenos grindimis esantis triumas – techniškai sudėtingiausia erdvė, kurioje talpinama visa scenos grindis transformuojanti įranga. Per 2006–2009 metų remontą pakeista susidėvėjusi įranga, kuri statant teatrą buvo atvežta iš Drezdeno Rytų Vokietijoje ir įgalino suformuoti du pagrindinius scenos grindų scenarijus. Pirmuoju atveju, scenos grindis sudarė aikštelė su besisukančiu 17 m skersmens žiedu ir mažesniu besisukančiu ratu jo viduryje. Antruoju atveju, ši aikštelės platforma galėjo būti nustumiama gilyn į už arierscenos esančią kasetę, o scenos grindys suformuotos iš apačios pakylančių stačiakampių aikštelių, kurios tarsi klavišai pakildamos ir nusileisdamos įgalina sukurti scenovaizdžiui reikalingus grindų reljefo variantus. Orkestro duobė taip pat transformuojama – jos dugnas prireikus gali būti pakeliamas.

Didžiausia Lietuvoje scena, be išskirtinai erdvių kišenių, pasižymi ir didžiausiu patalpos aukščiu – jį sudaro gerokai virš paties pastato iškilusi scenos dėžė. Toks masyvus belangis antstatas, tarsi pastatas ant pastato, neretai teatrų architektūroje siekiamas užmaskuoti. Kaip neorganiškas, bet būtinas techninis objektas. E. N. Bučiūtės teatre nebuvo nueita šiuo keliu, atvirkščiai – scenos dėžė čia yra dominantė, primenanti milžinišką pajuodusio vario skulptūrą. Ji tarsi akmuo laiko prispaudusi visą techninę teatro dalį.

8

Techninės patalpos

Kaip atsvara skaidriai, virš Neries slėnio pakibusiai žiūrovinei teatro daliai, sceną aptarnaujanti pastato dalis – daug uždaresnė, stabiliai besiremianti į gruntą ir tarsi prispausta vario plokštėmis dengta 16 m aukščio scenos dėže. Administracinės patalpos sukoncentruotos į Lelevelio gatvę žvelgiančiame fasade, o tiesiogiai su teatro funkcija susijusios patalpos racionaliai padalytos į dvi grupes. Techninė dekoracijų zona išdėstyta A. Vienuolio g. pusėje, o baleto ir choro artistų patalpos – priešingoje, skvero pusėje. Praeinant pro teatro pastatą, gerai matomas baltas vertikaliai subrūkšniuotas fasadas dengia pagrindines repeticijų erdves. Buvusi bendra operos ir baleto repeticijų salė dabar dedikuota baleto repeticijoms. Jos plotas šiek tiek mažesnis už didžiosios scenos aikštelės plotą. Imituojant teatro sceną salė apdailinta tamsiu medžiu ir apšviečiama tik pro stoglangius. Viršuje esantis nedidelis balkonas turi susisiekimą su buvusiu teatro vadovo kabinetu.

Kitame iš skvero pusės matomo balto aklino tūrio kampe yra nedidelė choro repeticijų salė, taip pat apšviečiama tik pro stoglangius – ne blaškanti, o koncentruojanti darbui. Operos ir baleto teatro darbuotojų skaičius nuo teatro pastatymo išaugo dvigubai ir šiuo metu siekia 600 – tad ir naujų erdvių poreikis yra didelis. Stokojama erdvios repeticijų salės, administracinių patalpų. Šiuo metu yra planuojamos techninio priestato statybos greta esančiame sklype, automobilių aikštelės vietoje.

Asimetriškai į A. Vienuolio gatvės pusę išsikišusios techninės patalpos – daugiausia susijusios su dekoracijų gamyba ir logistika. Analogiškas aklinas fasadas čia slepia erdvų vidinį atrijų, apšviečiamą per stoglangius. Pro į jį vedančius vartus atvežamos ir išvežamos dekoracijos. 20 m ilgio rampa dekoracijos pakeliamos į scenos aukštį ir gali tiesiai pasiekti scenos erdvę. Šalia techninio atrijaus įsikūrusios medienos ir metalo dirbtuvės. Tradicinė teatro struktūros patalpa, neatsiejama nuo dekoracijų gamybos, vadinamoji tapybos salė, kaip ir įprasta, įsikūrusi viename iš viršutinių aukštų.

9

Koridorių tinklas

Teatro pastatas yra sukonstruotas iš dviejų kontrastuojančių dalių – „lengvos“, skirtos žiūrovams, ir „sunkios“, skirtos teatro darbuotojams. Jei skaidriosios dalies architektūrinis charakteris geriausiai atsiskleidžia erdvioje raudonojoje fojė su stiklo vitrinomis ir sietynais, tai uždarosios, sceną aptarnaujančios pastato dalies vietos dvasia geriausiai atsiskleidžia ilgose ir išraiškingose koridorių erdvėse. Pritemdyti, sodriau apšviečiami tik kampinių įstiklintų laiptinių, jie yra esminė visą sceną aptarnaujančio vyksmo vieta. Čia nuolatos vyksta darbuotojų judėjimas, sklinda ir maišosi tarpusavyje įvairūs garsai, kvapai, o prasiveriančios durys atskleidžia vis skirtingas muzikinio teatro, apimančio visus menus, sudėtines dalis. Keturis apatinius pastato aukštus jungiantys koridoriai apima visą spektrą patalpų, sujungdami jas į vientisą, uždarą teatro pasaulį.

Techninėje pastato dalyje tik truputį kukliau atsikartoja tas pats šiltų tonų derinys: molis, medis ir žalvaris. Dominuoja šiltai tamsus koloritas, palaikomas ir dirbtinės šviesos, sklindančios iš gelsvo stiklo šviestuvų. Žalvarines kolonas apdailinančios lėkštelės, pagamintos Trakų rajone, atkartoja lauke esančių kolonų apdailą. Skirtingų aukštų koridoriai nesikartoja, jie siauri arba platūs, sienų apdailai panaudotas tinkas, medis, tekstilė, kolonų apdailai – metalas. Funkcionalūs Eugenijaus Gūzo projektuoti baldai. Nedidelė teatro darbuotojų valgykla akcentuota ryškia Algimanto Mizgirio metalo kompozicija, kurioje tarsi sukoncentruota visa teatro architektūros ir dizaino raiška.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro struktūra – tai sudėtingas autonomiškai funkcionuojantis organizmas. Kiekviena šio pastato dalis, patalpų grupė yra originalus architektūrinis dėmuo. Tuo pasižymi ne vien viešosios, bet ir teatro darbuotojams skirtos erdvės – būtent jie teatro aplinkoje praleidžia daugiausia laiko. Tai ir yra išskirtinė šio pastato savybė, kuria pasižymi tik nedaugelis net ir išskirtinės architektūros pastatų – nuo išorės iki vidaus nenutrūkstanti architektūra, apimanti urbanistiką, tūrių plastiką, funkcijas, interjerą ir smulkiausias jo detales. Dėl šių savybių– tai pavyzdinis architektūros kūrinys.