Vilniaus teatras „Lėlė“

1

Oginskių rūmai

Vilniaus teatras „Lėlė“ jau 50 metų veikia rūmuose, kurie du šimtmečius priklausė kunigaikščiams Oginskiams. Didžiausia sostinėje didikų rezidencija šiandien padalyta į du uždarus kiemus, tačiau XVIII a. ji buvo sumanyta kaip didžiulis vientisas ansamblis, ne tik sujungiantis Arklių ir Rūdninkų gatves, bet ir išsiveržiantis gilyn į senamiestį. Ignoto Oginskio rūpesčiu senesni namai 1771 m. rekonstruoti į rūmus aplink erdvų 2 600 kv. m kiemą. Tuo neapsiribota. Gavęs valdovo Augusto III leidimą nugriauti priešais įvažiavimą buvusius namus, Oginskis nutiesė Perspektyvos (lenk. Prospektowa) gatvę, atvėrusią vaizdą į rūmus. Įspūdžiui sustiprinti, naująją (dab. Etmonų) gatvę įrėmino dvi simetriškos oficinos. Šiandien, kaip ir Oginskių laikais, nedidelė aikštė jungia rūmus (čia įsikūrę teatrai „Lėlė“ ir Jaunimo teatras) ir juos aptarnaujančias oficinas – dabar tai vilniečių pamėgti barai.

Barokinis ansamblis tarsi suvertas ant kreivos, senamiesčio vingius sekančios linijos. Šios lenktos ašies centre yra svarbiausia rūmų dalis – salė. Kaip ir kituose barokiniuose rūmuose (pavyzdžiui, Pacų ar Chodkevičių), didžiausia reprezentacinė patalpa yra tiesiai virš bromos, gražiausiame aukšte – beletaže (pranc. bel étage). Puotoms, šventėms ir šokiams skirta salė – ypatinga rūmų vieta ne tik dėl dvidešimties langų, simetriškai apšvietusių medines grindis ir lubas, bet ir dėl vaizdų, atsivėrusių pro langus. Vienoje pusėje – Perspektyvos gatvė, kitoje – barokinis rūmų fasadas erdvaus kiemo gilumoje.

Paskutinis rūmus aktyviai naudojo garsus diplomatas, Kosciuškos sukilimo dalyvis, kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis. Šiandien „Lėlėje“ pasakojama romantiška istorija, esą dar XIX a. kunigaikštis norėjęs rūmuose įkurti teatrą – ir tai nėra legenda. Neseniai grįžęs iš Paryžiaus, kur Théâtre des Tuileries buvo stebėjęs Nicola Antonio Zingarellio operą, Oginskis įsiliejo į Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Tuo metu čia taip pat buvo statomos operos, tik labai vargingomis sąlygomis. Tad Vilniaus kultūrinis elitas, tarp jų gydytojas Jozefas Frankas ir Oginskis, sumanė steigti teatrą: „Naujojo nacionalinio Lietuvos teatro tikslai: į nacionalinę dirvą perkelti užsienio šedevrus; atpratinti žmones nuo papročiams ir sveikatai žalingų malonumų [ir kt.]. Grafas Oginskis teatrui užleidžia dalį savo Vilniaus rūmų.“ (Frank, p. 303)

2

Bajorų klubas ir teatras mirties akivaizdoje

Rūmus valdė net septynios Oginskių kartos. Vis dėlto XIX a., pagrindine giminės rezidencija tapus Rietavui, senieji Vilniaus rūmai buvo išnuomoti ir ilgainiui iš reprezentacinės rezidencijos virto pajamas generuojančiu nekilnojamuoju turtu. Vienas iš nuomininkų buvo Vilniaus bajorų klubas. Fotografijoje iš populiaraus fin de siècle laikotarpio žurnalo „Iliustruotas gyvenimas“ (lenk. Życie ilustrowane) matome šio klubo puotą senojoje Oginskių salėje. Paprasčiau sakant, tai ir buvo pagrindinė šio elitinio klubo veikla: „maloniai pasilinksminti organizuojant viešas, padorias ir nebrangias pramogas“ (Griškaitė, p. 44). 

Fotografijoje greičiausiai matoma galinė salės siena – vėlesnė scenos vieta. Centre – veikiausiai caro portretas, kairėje – koklinė krosnis, dešinėje – durys į patalpą, kurioje vėliau atsirado scena. Kitose rūmų erdvėse buvo įrengti įstaigų kabinetai ir butai. Čia apsigyveno nemažai žydų šeimų; nedidelės patalpos priklausė sinagogai, veikė realinė žydų gimnazija. Kai lenkų pajėgos 1921 m. išvarė lietuviškąją Vytauto Didžiojo gimnaziją iš jos patalpų, Oginskių rūmuose lietuvius priglaudė čia veikusi žydų mokykla.

Antrojo pasaulinio karo metais teritorijoje aplink Rūdninkų gatvę nacistai suformavo Didįjį getą – tai buvo vienas iš sistemiškai vykdyto genocido etapų. Gete atsidūrė ir Oginskių rūmai, tapę vienu svarbiausių jo centrų. Pirmiausia kiemo korpuse buvo įkurtas Judenratas – iš žydų suformuota ir nacistams pavaldi vykdomosios valdžios institucija. Su Judenrato palaikymu atsirado ir vienas europiniu mastu unikalus reiškinys – Vilniaus geto teatras. 1942 m. balandį senojoje Oginskių salėje, priešais Judenrato langus, įvyko šio teatro prisistatymas. Kilo pasipiktinimas, buvo dalijami atsišaukimai su užrašu „Ar galima daryti teatrą kapuose?“ (Kruk, p. 175). Ši pramoga visgi sulaukė didžiulio susidomėjimo. 

Holokaustą išgyvenęs aktorius ir režisierius Izraelis Segalis po daugelio dešimtmečių taip prisiminė darbą Vilniaus geto teatre: „Vaidindavome pagal galimybes. Pagal tai, kokie aktoriai likdavo gyvi.“ (Sobolis, p. 64–65) Neįmanoma iki galo suprasti, ką reiškė vaidinti šiame teatre, – belieka remtis išgyvenusiųjų liudijimais. Teatras buvo kultūrinė geto širdis: jame statyti beveik visų žanrų spektakliai, tarp jų ir lėlių spektakliai, miuziklai, rengti klasikinės muzikos koncertai ir parodos. Arklių gatve ėjo išorinė geto riba, todėl teatro salė tuo metu buvo pasiekiama pro Rūdninkų gatvėje esančią bromą. Pro ją išėjo ir paskutiniai Vilniaus geto teatro aktoriai. 

3

Įėjimas be drakono

Oginskių rūmų rekonstrukcija į teatrą vyko 1972–1975 metais. Jos autoriai – architektai Vitalija Stepulienė, Antanas Kunigėlis ir Birutė Čibiraitė-Biekšienė. Pokariu didžioji rūmų salė jau buvo naudojama kaip Lietuvos SSR Viešosios tvarkos apsaugos ministerijos, trumpiau – milicijos, klubas. Pirmoji užduotis, kaip pasakoja architektė Stepulienė, buvo „paprastas“ klubo pritaikymas Jaunimo teatrui. Tik pradėjus projektuoti paaiškėjo, kad dideliam teatrui centrinė rūmų dalis netinka – virš stogo iškilusi scenos dėžė brutaliai pakeistų Oginskių rūmų vaizdą. Net ir sovietmečiu tokia idėja neatrodė priimtina. Buvo rasta išeitis: Jaunimo teatrą perkelti į atokesnę rūmų dalį, o senąją salę pritaikyti mažiau vietos užimančiam lėlių teatrui. 

„Pažvelkime į teatro įėjimą. Niekam nė į galvą neateitų, kad siauros durelės veda į teatrą, kad čia kas nors laukia svečių“, – sovietmečio pabaigoje rašė teatrologė Audronė Girdzijauskaitė (p. 16). Įėjimas iš tiesų kelis dešimtmečius buvo sunkiai pastebimas – tai vienintelė projekto dalis, kuri, negavus patvirtinimo iš Maskvos, liko neįgyvendinta. Šiandien, nuo rotušės einant Arklių gatve, teatro link veda Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės neofreska „Pakeliui“ (2016). Pagal taip ir neįgyvendintą projektą iki teatro turėtų lydėti grindinyje išsirangiusi drakono mozaika. 

Šią idėją pasiūlė su architektais bendradarbiavęs keramikas modernistas Ignas Egidijus Talmantas. Atėjus ar atvažiavus prie įėjimo žiūrovus nuo kritulių turėjo saugoti visą gatvę dengiantis lenktas stogelis, primenantis seniesiems Vilniaus žydų kvartalams būdingas arkas. Kaip ir Oginskių laikais, senasis oficinos pastatas kitapus gatvės turėjo atlikti aptarnavimo funkciją – jame planuota įrengti bilietų kasą ir kitas pagalbines patalpas. Drakoną turėjo papildyti Talmanto projektuotas laikrodis su judančiomis figūromis fasado nišoje. Buvo parengtas ir įstiklintų įėjimo durų su kalinėto žalvario detalėmis projektas, tačiau viskas liko popieriuje.

Pokariu į milicijos klubą buvo patenkama iš įvažiavimo arkos – ji dingo įrengus Jaunimo teatro vestibiulį. Naujasis „Lėlės“ įėjimas įrengtas ne rūmuose, o gretimame sklype, pokariu iškilusiame daugiabutyje. Tik 2000 m. architektas Saulius Leinartas įėjimui suteikė šiek tiek arką primenančią formą; ją užpildė Bagočiūnaitės-Paukštienės lėlės. Teatras pagaliau įgijo akį traukiantį įėjimą.

4

Fojė ir Mažoji salė

Teatro interjero kūrimas susidūrė su sovietmečiui būdingais iššūkiais: kai kurie sprendimai būdavo „nuleidžiami iš viršaus“, o kai kuriems architektų sumanymams nebuvo pritarta, kaip kad nutiko „Lėlės“ prieigoms. Nedidelės fojė interjerą taip pat iš dalies nulėmė ne architektų pasirinkimai, o nuo ką tik baigtų Operos ir baleto teatro statybų likusi marmuro grindų danga. Marmuras atgabentas iš didžiausių Sovietų Sąjungoje marmuro kasyklų Koelgoje, už Uralo kalnų, netoli sienos su Kazachstanu. Pilkšvas ir tamsiai pilkas su šviesiomis gyslomis akmuo – viena iš nedaugelio autentiškų „Lėlės“ interjero detalių, išlikusių per vėlesnius atnaujinimus. Kūrybą ribojančios aplinkybės architektams leido atrasti išskirtinį derinį: kaip atsvara pilkam, kontrastingam marmurui pirmo aukšto sienoms ir luboms parinkta sodri, vadinamoji angliška raudona. Taip minimaliomis priemonėmis pasiektas efektingas rezultatas. 

Ryški spalvinė gama suformavo pagrindinę interjero temą. Pirminė paletė šiandien iš dalies išlikusi tik Didžiojoje salėje. Buvo derinama sodri raudona (pirmo aukšto fojė), tamsi bordinė (salėje) ir švelni alyvinė (antro aukšto fojė). Interjero eskizuose matyti, kad šį koloritą turėjo papildyti garstyčių spalvos vestibiulis. Ryškus, dinamiškas, kinų menui būdingas derinys primena neįgyvendintą drakono mozaiką Arklių gatvės grindinyje – galime tik numanyti, jog drakonas turėjo būti raudonas. 

Dar vienas autentiškas elementas – metaliniai laiptų turėklai (archit. Birutė Čibiraitė-Biekšienė). Opartui artimas jų motyvas atkartotas visose kitose „Lėlės“ laiptinėse. Kopdami laiptais atkreipkite dėmesį į metalinį piešinį – turėklai, regis, ima banguoti. Erdvės iliuziją kūrė ir keturi vitražai, kuriuos interjerui sukūrė Algirdas Dovydėnas. Lengvi, šviesių spalvų vitražai sukurti praėjus vos ketveriems metams po dailininko studijų baigimo ir minimi tarp svarbiausių jo darbų. Panašiuose, bet nesikartojančiuose segmentuose spalvotus potėpius primenančios figūros sklendžia šviesos kvadratuose. Šiandien galime pamatyti tik vieną vitražą, perkeltą į laiptinę – kiti saugomi išmontuoti.

Fojė barokinius rūmus mena tik sienos ir skliautai. Dar senesnė dalis – po pirmo aukšto fojė esantys rūsiai. Juose dar sovietmečiu buvo sumanyta įrengti Mažąją salę, o praktiškai tai įgyvendinta 1992 metais. Šalia, senajame rūsyje, veikia ir teatro lėlių muziejus. 

5

Nuo šokių salės iki auditorijos

Žvelgiant iš lauko sunku suprasti, kurią rūmų dalį užima „Lėlė“. Nors įeinama per priestatą, Didžioji teatro salė yra pačiame istorinių rūmų centre, tiesiai virš įėjimo į Jaunimo teatrą. Nežinoma, kada salė įgijo būdingiausią elementą – medines, pastogę imituojančias lubas. Nors jas puošia auksuotos (tikru auksu dengtos!) rokailės, tai nėra XVIII a. interjeras. Akademiškai tvarkingas ornamentų išdėstymas leidžia spėti, kad lubos įrengtos apie 1890–1905 metus. Tai gana santūri istorizmo atmaina – neorokokas. Dėžinės lubos galėjo atsirasti dėl praktinės priežasties – siekta, kad salėje būtų kuo šilčiau. Tuo metu kiemo pusėje jau buvo pristatyta galerija, tačiau vis dar buvo penkiolika langų, tad žiemos vakarais vykusiose puotose tikrai nebuvo per šilta. Salę šildė net trys krosnys. Iškelta ir versija, kad lubos įrengtos siekiant geresnės akustinės kokybės. 

Pokariu patalpos priartėjo prie avarinės būklės. Galiausiai 1964 m. buvo atlikti tyrimai ir rūmų erdvės pritaikytos kultūros namų funkcijai (architektai Vytautas Dvariškis ir Romanas Jaloveckas). Tyrimuose salė išskirta kaip vienintelė saugotina interjero patalpa. Nepaisant to, iš esmės saugotos tik lubos: neliko koklinių krosnių ir senojo įėjimo į salę (jis dabar vestų į Jaunimo teatro fojė). Kitos barokinių rūmų patalpos tuomet faktiškai pripažintos nevertingomis…

Pakėlus galvą į lubas, dėmesį patraukia sietynas. Nors jis atrodo tarsi išaugęs iš dekoruotų lubų, šviestuvas čia atsirado tik per „Lėlės“ rekonstrukciją. Architektas Antanas Kunigėlis jį aptiko vieno istorinio pastato palėpėje. Iš papjė mašė pagamintas sietynas buvo restauruotas, paauksuotas ir pritaikytas elektros apšvietimui. Kruopščiai restauruota ir visa lubų lipdyba – nuvalius bronzinių dažų sluoksnį, iš naujo paauksuoti gerai išlikę ornamentai. Istorinėje lubų konstrukcijoje išmoningai paslėpti dideliam žiūrovų skaičiui reikalingi platūs vėdinimo ortakiai.

Atskira tema – rekonstrukcijos autorių sukurtos salės kėdės. Įprasta atlenkiama kėdė transformuota į universalaus dizaino objektą: užlenkus sėdimąją dalį, ji tampa patogi mažamečiui vaikui, pakeldama jaunojo žiūrovo akių lygį. Suprojektuota ir speciali atrama kojoms. Šis dizaino sprendimas nepasiteisino šimtu procentų, tačiau, pakeitus kėdes naujomis, išlaikytas tas pats aštuntame dešimtmetyje sumanytas principas.

6

Įsispraudusi scena

Žvelgiant iš lauko, virš „Lėlės“ stogo iškilusios scenos dėžės nematyti – kitaip nei virš greta esančio Jaunimo teatro. Vis dėlto ši, bet kuriam teatrui būtina, pastato dalis yra – tokio dydžio, kiek užėmė istorinės trečio aukšto patalpos ir po čerpiniu rūmų stogu buvusi pastogė. Išgriovus šią dalį suformuota gelžbetoninė scenos dėžė, tik ne įprastos stačiakampio gretasienio formos, o dvišlaitė. 

Scena šioje vietoje, greta senosios barokinės salės, greičiausiai atsirado tarpukariu, ketvirtame dešimtmetyje, kai čia įvairiais laikotarpiais vaidino lenkų, žydų ir lietuvių trupės, o pati erdvė buvo žinoma kaip Mažoji miesto salė. Todėl būtent čia nuspręsta įkurdinti milicininkų kultūros rūmus – juk jau buvo įrengta žiūrovų salė ir scena. Vis dėlto profesionaliam teatrui to neužtenka. Norint spektaklio metu keisti scenovaizdžius ir sklandžiai organizuoti veiksmą, scenos erdvę reikia išplėsti į viršų, kad į šią „kišenę“ – gelžbetoninį kiautą – būtų galima pakelti dekoracijas, apšvietimą ir kitą mašineriją. „Lėlės“ scenos techninę įrangą projektavo ilgametis teatro dailininkas, scenografas Vitalijus Mazūras. Iš pradžių scenos technines galimybes papildė nedidelis nusileidžiantis ar pakylantis plunžeris bei scenos gilumoje sumontuotas stacionarus lenktas metalinis ekranas. Vėliau šių elementų atsisakyta. 

„Lėlė“ projektuota tuo metu, kai Maskvoje buvo atidarytas Centrinis lėlių teatras (1971 m., architektai Jurijus Ševerdiajevas, Aleksejus Melechovas, Valentinas Utkinas) – didžiausias šiam žanrui skirtas teatro pastatas. Į jį specialiai nuvyko ir architektė Vitalija Stepulienė. Vis dėlto pritaikyti matytus sprendimus Vilniuje buvo sunku, nes projektuojant nuolat teko spręsti vietos trūkumo problemą ir kai ko atsisakyti. Kompensuojant nedidelį scenos dėžės tūrį, buvo pažeminta Vilniaus bajorų klubą menanti proskenijo arka. Ištiesintas jos pusovalio siluetas, priminęs Didžiąją miesto salę (dab. Filharmonija). Neliko ir dekoratyvaus simbolio – virš arkos buvusios lyros su šakelėmis.

Supaprastinus scenos arką, šonuose suprojektuotos dvi kompozicijos, tarsi „ausys“, leidusios jose paslėpti prožektorius bei garso kolonėles. Šiandien, nelikus šių elementų, atsivėrė neorokokinės lubos, tačiau architektūrinis vaizdas tapo skurdesnis. Dar mažiau aštunto dešimtmečio interjero liko nukabinus scenos uždangą „Verpetai“ ir durų užuolaidas. Tai – vieno originaliausių sovietmečio tekstilininkų Medardo Šimelio darbai. Sovietinio deficito sąlygomis, gavęs tik balto aksomo, dailininkas savo studijoje dažė skiautinio detales daugybe skirtingų atspalvių. Paskutinio teatro atnaujinimo metu susidėvėję Šimelio darbai buvo nukabinti. Analogų šalyje neturinti uždanga šiuo metu saugoma Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje.

7

Nematoma teatro dalis

Nors gali pasirodyti, kad „Lėlės“ patalpos išsibarsčiusios po Oginskių rūmų erdves, iš tiesų jos užima L formos segmentą – maždaug ketvirtadalį buvusio stačiakampio rūmų pastato su erdviu kiemu centre. Tai beveik atitinka senąjį Pavlovičių namą, kurį 1729 m. įsigijo Martynas Mykolas Oginskis, pradėdamas formuoti barokinę rezidenciją. Iki tol, XVII a., ši dalis buvo atskiras namas; jame gyveno Dzevlevskiai, vėliau Pavlovičiai. Tad gilyn į kvartalą nusidriekianti ilgoji L dalis tokia pat sena kaip ir Didžioji rūmų salė. Ši pastato dalis matoma tik iš vidinio kiemo; joje išdėstytos visos „nematomos“ teatro funkcijos.

XIX a., kai Oginskiai persikėlė į Rietavą, o Vilniaus rūmai buvo išnuomoti, Pavlovičių namo dalyje veikė bajorų globos įstaiga ir Apskrities teismas. Dabartinio teatro grindis nuolat mindė šių įstaigų tarnautojai ir pramogoms skirto Bajorų klubo lankytojai: šlėktos, karininkai, mokslo darbuotojai ir kai kurie pasiturintys miestiečiai. Pirmame aukšte, į kurį interesantai patekdavo tiesiai iš kiemo, greičiausiai buvo įrengti kabinetai. Iki pat rekonstrukcijos ilgasis korpusas buvo suskaidytas taip, kad kiekviena nedidelė patalpa turėtų po langą. Labai panašus planas šiandien išlikęs antrame aukšte. Taigi visas dabartinio teatro korpusas XIX a. buvo glaudžiai susijęs su bajorų gyvenimu.

Rekonstruojant istorinį pastatą buvo padaryta ir tokių pakeitimų, kurie šiandienos paveldosaugos požiūriu atrodytų pernelyg drastiški, tačiau apskritai galima teigti, kad tai ne pats blogiausias atvejis Vilniaus senamiestyje. Įvairiose pirmo aukšto vietose matyti originalūs skliautai – po jais šiandien dirba „Lėlės“ administracija. Artimiausioje žiūrovams ilgojo korpuso dalyje spektaklių metu veikia kavinė.

Antrame aukšte įsikūrusios metalo, medžio, plastiko dirbtuvės, lėlių ir dekoracijų gamybai bei sandėliavimui skirtos patalpos. Trečias aukštas ir mansarda įrengti pritaikant rūmus milicijos klubui (apie 1965 m.). Standartiniai sovietinio laikotarpio langai aiškiai atskiria šį aukštą nuo senųjų rūmų. Pastogėje veikia nedidelė repeticijų salė. Išilgai jos tęsiasi arkomis išvagota ugniasienė, žyminti Oginskių sklypo ribą. Paskutinį sykį rūmus nuo ugnies ji apsaugojo 1947 m., kai degė greta stovėjęs konservatorijos pastatas. Dabar tai tuščias, nuo Arklių gatvės tvora atitvertas sklypas.