Valstybinis Šiaulių dramos teatras

1

Pastatai dvyniai

Dabartinio Valstybinio Šiaulių dramos teatro pastato istorija prasidėjo ne Šiauliuose, o tarpukario Kaune. 1935 metais inžinierius Antanas Breimeris suprojektavo naują modernų Kauno kino teatrą „Daina“, kuris pastatytas ir atidarytas tuomečiame Ukmergės plente (dab. Savanorių pr.). Pastatas yra netaisyklingo stačiakampio plano, jį sudaro trys sujungti vieno ir dviejų aukštų korpusai. Priekinėje pastato dalyje yra vestibiulis, o abipus vestibiulio – laiptinės. Pietvakarinėje salės pusėje yra fojė. Tačiau vertingiausia šio pastato architektūros dalis – fasadas. Simetrišką modernistinį fasadą sukūrė į pagalbą pasikviestas architektas Stasys Kudokas.

Kiek vėliau Šiauliuose buvo įsteigta „Pastogės“ bendrovė, kuri pagal Kauno kino teatro „Daina“ projektą ėmė statyti naują kino teatrą Šiauliuose, Tilžės gatvėje. Čia prie statybų prisidėjo inžinierius, architektas Karolis Reisonas. Abu pastatus „brolius“ papuošė kone vienodi fasadai: pagrindinį dvivėrių medinių durų įėjimą pabrėžė virš stogelio kylantis rizalitas su keturiais vertikaliais piliastrais, abiejose pusėse tankiai išdėstyti siauri langai, įrėminti stačiakampiais apvadais, viršuje fasadą užbaigė nesudėtingo profilio karnizas, o pirmą ir antrą aukštus atskyrė traukà.

Visgi Šiauliuose naujai statomame pastate kino teatras taip ir neįsikūrė, nes dar nesibaigus statyboms pastatas atiteko dramos teatrui. Tuo metu savo patalpų jis neturėjo, o kartą per savaitę galėjo naudotis šiek tiek teatro reikmėms pritaikyta – taip pat kino teatro – „Kapitol“ sale. Tuometinis dramos teatro direktorius ėmėsi tartis su „Pastogės“ bendrove ir pasirašė sutartį, pagal kurią naujas statomas pastatas turėjo būti pritaikytas dramos teatro poreikiams – praplėsta scena, įrengtos užkulisių patalpos, butaforijos ir dekoracijų sandėliai.
Tokie Šiaulių dramos teatro rūmai su 700 vietų sale ir buvo atidaryti 1941 m. sausio 1 d.

2

Gaisras ir atstatymas

Po Antrojo pasaulinio karo iš Šiaulių pasitraukdami vokiečiai padegė dramos teatro pastatą. Po gaisro liko tik sienos, tačiau gerai išsilaikė fasadas. Atstatymo darbai pradėti labai greitai, jie vyko pagal miesto vyriausiojo architekto Eduardo Budreikos projektą. Teatro interjero, kurį buvo sukūręs architektas Karolis Reisonas, atkurti nebuvo įmanoma, bet E. Budreika išsaugojo pastato fasadą, tapusį Šiaulių dramos teatro simboliu.

Atstatymo darbai vyko sunkiai ir lėtai. Dirbdavo vos 2–3 darbininkai, talkino patys teatro aktoriai. Ironiška, tačiau prie atstatymo darbų reikšmingai prisidėjo vokiečiai: Šiauliuose likę belaisviai ėmėsi kvalifikuotų užduočių – ant paprasto popieriaus skiautelės jie susiprojektuodavo reikalingą brėžinį ir tiksliai jį įvykdydavo.                                                                              Pokario laikotarpiu buvo įprasta, kad statyboms trūko medžiagų ir tos pãčios buvo išnešiojamos. Vėliau Statybos tresto valdytojas statybos trūkumų aktą, surašytą Valstybinės architektūros ir statybos kontrolės viršininko, pavadino „romanu“ ir pakomentavo: „Blogai sudėtos grindys, durys? Džiaukitės. Galėjom jokių grindų, jokių durų nesudėti.“

Nors ir buvo ne itin palankios aplinkybės, per atstatymą Šiaulių dramos teatro pastatas patyrė ir kiekybinį pagerinimą: iš šonų buvo pristatyti nedideli flygeliai. Nors pastato tūris įgavo kiek kitokią formą, tačiau fasado simetrija nebuvo suardyta – vaizdas iš priekio pasipildė vienodomis plokštumomis abiejose pusėse. O vidinė erdvė, anksčiau buvusi nesimetriška, kartu su priestatais simetrijos įgavo: šiaurės rytų pusės flygelis suformavo antrą koridorių išilgai auditorijos – tokį pat, kaip jau esamas, tik kitoje salės pusėje. Taip fojė tarsi apgaubė žiūrovų salę „U“ raidės forma.

3

Kapitalinis remontas – didžiosios scenos ratas

Nors per pastato statybą kino teatro projektas buvo pritaikomas dramos teatrui – praplėsta scena, įrengtos užkulisių patalpos, butaforijos ir dekoracijų sandėliai, o atstatant teatrą po gaisro pastatas dar buvo papildytas šoniniais priestatais, tačiau iki visiško pritaikymo dramos teatro funkcijoms ir reikmėms vis dar daug ko trūko.

Visą dešimtmetį buvo planuojama ir siekiama patobulinti Šiaulių dramos teatro pastatą. Yra žinoma, kad dar 1952 metais tuometinis teatro direktorius ir Meno reikalų valdybos viršininkas rašė raštus Respublikinėms architektūros dirbtuvėms, prašydami paruošti teatro kapitalinio remonto projektą. Architektūrinę planinę užduotį ir priestatų bei scenos praplėtimo schemą paruošė architektė Apolonija Gugaitė-Nistelienė. Taigi 1962 metais teatras buvo uždarytas kapitaliniam remontui. Tuo metu Šiaulių dramos teatre buvo įrengta sukama scena, scenos apšvietimo kišenės, žiūrovų salėje pastatytos naujos kėdės.

Beveik 10 metrų skersmens scenos rato įrengimas Šiaulių dramos teatre buvo kiek kitoks nei kituose teatruose. Ko gero, rato riedėjimo bėgiai buvo įrengti nuardžius scenos grindis tiesiai ant rūsio perdangos. Vėl suklojus scenos grindis, bėgiai tapo neprieinami nei iš viršaus, nei iš apačios (pvz., norint atlikti remontą). Juk originalus pastato projektas buvo skirtas kino teatrui ir jame nebuvo numatyta nei scena, nei juo labiau erdvi rūsio patalpa techniniam aptarnavimui po visu scenos perimetru. Tačiau buvo prisitaikyta prie esamos situacijos. Atskirose nedidelėse rūsio patalpose buvo įrengti visi reikalingi mechanizmai: vienoje iš jų – vokiškas scenos ratą sukantis variklis (veikia iki šių dienų), kitoje – mechaninis keltuvas aktoriaus „prasmegimui“ scenoje. Tiesa, sustabdyti besisukantį scenos ratą tiksliai taip, kad liukas scenoje sutaptų su anga į rūsį, – nemažo tikslumo ir atidumo reikalaujanti užduotis.

4

Priestatas

Dažnai teatro svečiai ir žiūrovai net nesusimąsto, kad daugelis teatro pastatų yra gerokai didesni, kad teatras turi ne tik „matomas“ ir viešai patiriamas erdves – vestibiulį, fojė, kavinę ir sales, tačiau ir daug kitų erdvių, skirtų tik teatro darbuotojams, – dirbtuvių, sandėlių ir kitų pagalbinių patalpų. Ši pastato techninė dalis yra labai svarbi patogiam teatro funkcionavimui ir dažnai užima netgi didesniąją viso teatro pastato ploto dalį.

Tačiau Šiaulių dramos teatras kone keturis dešimtmečius savo spektaklius statė naujajame pastate turėdamas tik labai menkas dirbtuves ir kelias pagalbines patalpas. Galiausiai 1976 metais architektė Virginija Taujanskienė paruošė Šiaulių dramos teatro priestato projektą, kuris buvo įgyvendintas. Per porą metų trukusią pastato rekonstrukciją prie teatro iš Varpo gatvės pusės pristatytas apie 1 500 m2 ploto priestatas, skirtas gamybinėms patalpoms. Jame buvo numatyta per 50 įvairios paskirties patalpų: režisierių, aktorių, dailininkų kambariai, butaforijos, dekoracijų dirbtuvės ir sandėliai bei didelė repeticijų salė, kurioje galėjo vykti ir spektakliai.

Priestatas suprojektuotas sumaniai – jis tarsi apgaubė užpakalinę jau esamo pastato dalį, suformuodamas ne tik reikalingas patalpas, bet ir labai svarbius ryšius tarp jų. Pavyzdžiui, šiaurės rytinėje dalyje viena šalia kitos suplanuotos metalo ir stalių dirbtuvės, iš čia – tiesioginė jungtis su tapybos cechu, o toliau – aukštos durys, pro kurias paruošta dekoracija perkeliama tiesiai į sceną. Šios patalpos yra erdvios, turi didelius langus – patenka daug natūralios šviesos. Toliau iš scenos, vėlgi pro aukštas durų angas (apie 8 m!), dekoracijos keliauja į sandėlį, esantį šiaurės vakarinėje priestato dalyje. Iš šios patalpos yra išėjimas tiesiai į vidinį kiemą, kurio erdvę savo tūriu tarsi uždaro garažas – taip tampa patogu susiruošti teatro spektaklių gastrolėms.

5

Didžioji salė ir didžioji fojė

Bėgant laikui transformacijų patyrė ir Šiaulių dramos teatro Didžioji salė bei jos fojė.

Originalus, architekto Karolio Reisono kurtas interjeras buvo prarastas po karo, per gaisrą. Tačiau atkuriant interjerą dar buvo sekama senąja socialistinio realizmo maniera – salėje siekiama puošnumo. Tai liudija centre virš parterio kabėjęs prabangus sietynas.

Didžioji fojė, po pastato atstatymo suformuota kaip du koridoriai, kurie kartu su jungiančiąja dalimi sudaro „U“ raidės formą, – tai modernus teatro fojė suvokimas. Taip pat čia nėra tradiciškai teatruose buvusios laiptų svarbos. Nors abipus vestibiulio yra po laiptinę, kurių laiptai papuošti šlifuoto granito pakopomis, tačiau nė viena iš jų nėra dominuojanti.
1979 metais architektė A. Bučinskaitė sukūrė žiūrovų salės ir fojė interjero projektą. Jį įgyvendinus Didžiojoje salėje sietyno neliko, vietoj jo buvo įrengtas perimetrinis linijinis apšvietimas – tuo metu modernus sprendimas. Be to, papildomai suprojektuoti šoniniai balkonai.

Apskritai, A. Bučinskaitės sprendimai buvo ambicingi, tačiau prieštaringai vertinami. Sakyta, kad teatro įrengimas tapo įdomesnis, bet architektai naująjį interjerą priėmė santūriai. Panaudotos medžiagos nebuvo tokios veiksmingos, kaip norėta: metalinis pano ir veidrodinės lubos centrinėje fojė dalyje neformavo didesnės erdvės įspūdžio, o tarsi ją suspaudė.
Paskiausias Didžiosios salės ir jos fojė interjero atnaujinimas vyko 2017 metais, projekto autorius – interjero dizaineris Martynas Olšauskas. Atnaujinant fojė veidrodinės lubos buvo išardytos, tačiau fojė koridoriuose liko autentiškos reljefinės lubos. Siekiant sukurti solidų teatro įvaizdį buvo pasirinktos pilkšvos spalvos, prie jų derintas tamsios spalvos medienos rašto dekoras. Išsaugotos granito plokščių grindys ir laiptų pakopos. Fojė vis dar puošia V. Trušio alegorinis diptikas „Tragedija“ ir „Komedija“. Tiesa, abi mozaikos kartu nėra matomos, nes jas skiria žiūrovų salė.

Pakeitus kėdes, dabar Didžiojoje salėje telpa beveik 400 žiūrovų.

6

Mažoji salė

Pastačius Šiaulių dramos teatro priestatą ir jame suplanavus daugiau nei 50 pagalbinių patalpų, viena iš jų buvo paskirta repeticijoms. Teatro trupei ši erdvi patalpa tapo reikšmingu kasdienio darbo palengvinimu. Taip pat repeticijų salėje galėjo vykti ir spektakliai – tradiciškai ji buvo pavadinta mažąja scena.

Norint tinkamai įvertinti, koks svarbus buvo Mažosios salės atsiradimas, reikia prisiminti Šiaulių dramos teatro istoriją. Nuo įkūrimo pradžios, trupė ilgą laiką kūrė ir vaidino spektaklius praktiškai neturėdama beveik jokių savo patalpų. Iš pradžių teatras nuomojosi kino teatro „Kapitol“ salę, ja galėjo naudotis kartą per savaitę. Ir nors jos scena buvo tik minimaliai pritaikyta spektakliams, visgi kitomis dienomis tekdavo repetuoti ir vaidinti visiškai atsitiktinėse erdvėse. Situacija pasikeitė, kai Šiaulių dramos teatrui atiteko naujasis pastatas – tiesa, tai taip pat buvo kino teatro projektas, pritaikomas dramos teatrui. Jame buvo tik viena salė su scena ir keletu būtiniausių pagalbinių patalpų. Ir tik po priestato pastatymo, Šiaulių dramos teatro pastatą būtų galima pavadinti visaverčiu.

1980 metais buvo sumanytas eksperimentas. Architektas R. Šileika suprojektavo teatro studiją buvusioje Jėzuitų bažnytėlėje, Vilniaus gatvėje. Objektas netgi buvo vadinamas Mažuoju teatru, turėjo salę – 80 vietų amfiteatrą, mažytę fojė ir bufetą. Ši eksperimentinė scena gyvavo penkerius metus, kol pastatas buvo grąžintas tikriesiems šeimininkams – jėzuitams.
Bet turbūt tik dabar, per pastaruosius penkerius metus, Mažoji salė yra visiškai įveiklinta. Atnaujintas ne tik jos interjeras, bet ir techninė bazė: apšvietimo sistema, įrengta nauja teleskopinė kėdžių sistema ir kt. Būtent dėl išskleidžiamos ir suskleidžiamos žiūrovų kėdžių sistemos, Mažoji salė gali būti pritaikoma įvairioms veikloms: spektakliams, repeticijoms ir kitokio pobūdžio renginiams.

7

Fasado renovacija

1938 metais pastatyti Šiaulių dramos teatro rūmai pasižymėjo santūria ir lakoniška architektūrine estetika. Pastato fasaduose dominavo aklinos plokštumos, o kompozicijoje išsiskyrė į Tilžės gatvę orientuotas pagrindinis fasadas. Jo centrą pabrėžė nežymus rizalitas, taip pat fasade dominavo piliastrų ir vertikalių aukštų langų ritmas. Teatro pastatas yra atitrauktas į sklypo gilumą, taip buvo suformuota nedidelė ir jauki viešoji erdvė, pagyvinusi to meto perimetrinį gatvės užstatymą.

Ir nors Šiaulių dramos teatro fasadas buvo laikomas ikonišku teatro simboliu, 2014 metais jo architektūrinė išraiška buvo pakeista. Supaprastintos pagrindinio įėjimo durys – buvusios ąžuolinės pakeistos stiklinėmis plastikiniame rėme, rizalitas įrėmintas pridėtiniu tūriu, o buvęs subtilus stogelio mastelis išdidintas įgavo pusapvalę formą. Pastarosios detalės yra apdailintos tamsiai rudos spalvos metalinėmis plokštėmis. Pakeista ir pastato tinko spalva – buvo parinktas šviesios ir tamsesnės rusvų spalvų derinys.

Pagal projektą, kurį parengė UAB „TS Projects“ (arch. Osvaldas Jankauskas), teatro pastatas pradėtas renovuoti norint jį apšiltinti. Tiesa, tik prasidėjus darbams, kilo visuomenės protestas. Tuokart paaiškėjo, kad projekto sprendiniai nebuvo viešinami; suderinti tik tarp užsakovo ir projekto architektų. Tačiau nebuvo teisinių argumentų, kad būtų galima sustabdyti būsimus autentiško tarpukario fasado praradimus: Šiaulių dramos teatro pastatas nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Šiandien galima reziumuoti, kad pastatus „dvynius“ yra ištikę skirtingi likimai: Kaune stovintis kino teatras „Daina“ yra pripažintas vertingu (t. y. įrašytas į Kultūros vertybių registrą), tačiau yra nenaudojamas ir daug metų apleistas; o Šiaulių dramos teatro pastatas lig šiol yra naudojamas aktyviame kultūriniame gyvenime, tačiau yra tarsi neįvertintas, lyg būtų mažiau vertingas.