Lietuvos nacionalinis dramos teatras

1

Amatininkų mugės pastatas

Jei daugelio Lietuvos teatrų architektūroje galima matyti laikmečiui būdingus, kartais net standartinius teatro kaip pastato konstravimo principus, tradicinius ir atpažįstamus sprendimus, tai Lietuvos nacionalinio dramos teatro architektūra yra iškrintanti iš bendro konteksto. Pastato visuma yra suformuota jį supančios aplinkos ir konkrečios vietos istorinės raidos. Norint suprasti šio teatro išskirtinumą, pirmiausia reikia susipažinti su šios vietos praeitimi.

XIX amžiaus pabaigoje prie neseniai nutiesto Šv. Jurgio (dab. Gedimino) prospekto pastatyti prabangūs Vilniaus žemės banko rūmai (dab. Lietuvos bankas). Erdviame sklype, kuriame iki nutiesiant prospektą buvo auginami kopūstai, bankas užėmė tik vieną dalį. Likusi neužstatyta sklypo dalis šalia banko ir yra dabartinio teatro erdvė. Joje, prie ką tik pastatyto banko, 1893 m. iškilo Amatininkų mugės pastatas (po poros metų pristatytas trečias aukštas) – pirmame šio pastato aukšte dabar yra teatro kasa ir kavinė. Pastato architektai – Kiprijonas Maculevičius ir Vladislovas Stipulkovskis.

Vienam iš pirmųjų privačių miesto bankų tuo metu vadovavo Juozapas Montvila , kuris buvo ir labdaringos amatų ir meno rėmimo organizacijos steigėjas, tad likusiame laisvame plote šalia banko ir buvo pastatyta šios organizacijos būstinė. Tačiau atitraukta nuo banko rūmų, specialiai suformuojanti atvirą erdvę, simetrišką neužstatytai erdvei kitoje pusėje. Visuose trijuose nedidelio Amatų pastato aukštuose įrengta po salę. Antrame aukšte, salėje, pilnoje gipsinių modelių, veikė nemokami piešimo ir braižybos kursai amatininkams, tai liudija ir masonų simboliką primenanti puošyba fasade. Trečiame aukšte įsikūrė lenkų muzikos draugija „Lutnia“, patalpoje suformuota nedidelė salė su scena.

Neišsitekus šiose patalpose, 1910–1911 m. tame pačiame sklype, toliau nuo gatvės, prišlietas prie banko pastato iškilo mažiausius žiūrovinės salės reikalavimus atitinkantis draugijos „Lutnia“ teatras, suprojektuotas Vaclovo Michnevičiaus.

2

Teatras „Lutnia“

Kukliai sklypo gilumoje pastatytas nedidelis teatras buvo labai populiarus tiek lenkiškuoju tarpukariu, tiek lietuviškuoju pokariu, todėl vėlesnė jo rekonstrukcija ir išplėtimas buvo logiškas ir natūralus šios erdvės vystymosi etapas.

Muzikos draugijos salė, be pramoginio turinio spektaklių ir operečių, buvo kartu išnuomota ir Bronislavo Kuliašinskio kino teatrui. Patenkama į ją buvo iš prospekto pusės pro banko vartus (dabartinės aikštelės priešais teatro įėjimą vietoje), kurių tęsinys dešinėje banko pusėje yra matomas ir šiandien. Už vartų, pėsčiųjų taku buvo pasiekiamas teatras, į kurį įeinama iš šono. Iš pradžių patenkama į nedidelę pailgą fojė, iš jos pro keturias angas – į salę. Analogiška fojė, skirta pasivaikščioti per pertraukas, buvo kitoje salės pusėje. Vieni laiptai šalia įėjimo vedė į antro aukšto balkoną. Pati salė buvo panaši į daugelį kitų XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios scenos menams skirtų salių – pailga erdvė, siauri vienos eilės balkonai iš šonų, amfiteatrinis balkonas gale. Nedaug dekoruotas, stačiakampis užapvalintais kampais salės tūris priminė ir panašiu metu Michnevičiaus projektuotą Lenkų teatrą Pohuliankoje.

Scenos dalis muzikos draugijos teatre nebuvo išvystyta, ją iš abiejų pusių supo kuklios techninės patalpos, o scenos dėžę primenantis antrasis aukštas virš scenos iš tiesų buvo patalpos, sujungtos su banko pastato antruoju aukštu ir naudojamos jo reikmėms. Per Antrąjį pasaulinį karą sudegė teatro stogas ir kurį laiką pastatas buvo nenaudojamas.

1950–1951 m. senasis „Lutnios“ teatras rekonstruotas ir išpuoštas pagal Vladimiro Vorobjovo projektą, atitinkantį socialistinio realizmo standartus, o interjeras dekoruotas pagal Simono Ramunio projektą, prie kurio įgyvendinimo prisidėjo ir IV kurso architektūros studentai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai.

3

Paslėptas tūris

„Lutnios“ teatro rekonstrukcijos ir išplėtimo projektas parengtas dar septintame dešimtmetyje, tačiau darbai užsitęsė ir rekonstrukcija buvo baigta 1981 metais. Teatro architektūra buvo įvertinta ir Sovietų Sąjungos Valstybine premija.

Naujasis architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių pastatas apėmė beveik visą dar likusią neužstatytą, kažkada bankui priklausiusio sklypo dalį. Į netipiško, nesekančio teatro architektūros modeliais pastato struktūrą buvo integruoti trys skirtingose sklypo vietose stovėję pastatai ir užpildyta tarp jų buvusi erdvė. Dramos teatro architektūrinė koncepcija išties stebinanti – nubraukdama visą nuo XVIII amžiaus susiklosčiusią teatro, kaip atskirai stovinčios dominantės, tradiciją, pastato architektūra prisitaikė prie esamos kiek chaotiškos, įvairiaplanės istoriškai susiklosčiusios situacijos ir tarsi vanduo vazoje įgijo jos formą. Teatrų pastatai iki šiandien yra neatsiejami nuo „show-off“ (reginio) architektūros – gi Nasvyčių teatras yra visa tai, kas yra priešinga ryškiai, iš visur matomai, prabangią pramogą siūlančiai ir buržuazinį pavydą keliančiai architektūrai. Dramos teatro pastato netgi nesimato – tik pakilus į orą atsiveria šio pastato dydis, paslėptas aplinkinio užstatymo. Ir vis dėlto šis teatras, beveik nematomas, su nuo prospekto atitrauktu vienaaukščiu įėjimo korpusu ir pajuodusio vario stogeliu, yra vienas įsimintiniausių šiandieninio Gedimino prospekto pastatų. Vietoj viešai išeksponuotos prabanga tviskančios architektūros, šis teatras, žvelgiant iš išorės, atskleidžia tik vieną nedidelį paveikslėlį. Tarsi prabangios parduotuvės vitrinoje apšviestas nedidelis eksponatas – juodose įėjimo stogelio bangose spindintys paauksuoti Kaliopės, Melpomenės ir Talijos veidai atskleidžia strategijos „mažiau yra daugiau“ pasirinkimą.

2021 m. atidaryta naujausia istoriniais sluoksniais paženklinto pastato dalis, visiškai užpildžiusi po 1981 m. rekonstrukcijos dar likusį techninės paskirties kiemą. Tai galbūt jau paskutinis XIX amžiaus pabaigoje prasidėjusio architektūrinio organizmo augimo etapas.

4

Įėjimas

Svarbiausia, išryškinta vieta yra įėjimas, kuris visomis priemonėmis kontrastuoja neorenesansiniams pastatams, tarp kurių yra įspraustas. Dešinėje – banko rūmai, kairėje – seniausia teatro komplekso dalis, buvusi Amatininkų mugės būstinė, nors priklauso teatrui, tačiau vizualiai tarsi nėra jo dalis. Vyksta konkurencinė kova tarp puošnių istorinių stilių citatomis išmargintų fasadų ir kuklaus nuo gatvės atitraukto įėjimo į teatrą. Regis visi svertai – pirmųjų pusėje. Tačiau įėjimo dalies trūkumai virsta jos pranašumais, ir kaip tik dėl to, kad kovojama čia visai kitais ginklais. Priešingai nei įprasta tradiciniam dar istorizmo epochoje susiformavusiam teatro pastato modeliui, dramos teatro išorėje atsisakyta vieno svarbiausių ritualinių elementų – paradinių laiptų. Stiklinės įėjimo durys ir už jų esantis vestibiulis buvo nuleisti tiesiog iki natūralaus buvusio pasažo lygio. Po 2021 metų rekonstrukcijos vienintelę lauko pakopą pakeitė tolygus pandusas, dar labiau išryškinantis šį drastišką modernios architektūros atsisakymą tęsti teatrinį kanoną. Panašiai netikėtai iš atitraukto įėjimo dalies šešėlio išaugusi „Mūzų šventė“ – be pjedestalo, be rėmo, be įprastos distancijos priartėja prie praeinančio gatve žmogaus į tikrus veidus supanašėjusiomis kaukėmis. „Lutnios“ įėjimą puošusi graikiškų kaukių mozaika ir naująjį įėjimą su tos pačios temos interpretacija, regis, skiria ne trys dešimtmečiai, o ištisas amžius.

Per naujausią rekonstrukciją šiek tiek išplėsta kasos patalpa, kuri dabar papildyta nuolat veikiančia kavine. Šios patalpos, kuriose Amatininkų mugės laikotarpiu veikė gaminių parodos, vietos gamintojų baldų parduotuvė, o tarpukariu – cukrainė „Jugoslavija“, ir toliau išlaiko neutralios, tarpinės erdvės įspūdį. Pro kasos ir kavinės patalpos langus matyti prospekto ir įėjimo į teatrą jungtis.

5

Vestibiulis

Eidami prospektu, pasukę teatro įėjimo link ir pro skaidrią stiklinių durų sieną patekę į tame pačiame lygyje, kaip ir prospekto šaligatvis, esantį vestibiulį, teatro lankytojai iš esmės kartoja žiūrovų kelią, kuris susiformavo 1910–1911 m. čia pastačius „Lutnios“ teatrą. Tik žiūrovų judėjimo kelias, besidriekęs lauko pasažo erdvėje, po rekonstrukcijos iš lauko perėjo į interjerą. Senąjį pasažą, rodos, tik uždengė stogas, o architektūra suteikė saugią ir patogią aplinką jau susiklosčiusiam žmonių judėjimui.

Pirmoji vidinės erdvės dalis – vestibiulis – pabrėžtinai suprojektuotas kaip šaligatvio tęsinys. Kontrastą tarp lauko erdvės ir interjero sumažina ir 24 išsklaidytą dienos šviesą įleidžiantys stoglangiai. Nasvyčių projekte kairioji plataus vestibiulio pusė buvo skirta žiūrovų drabužinėms. Dvi stambios kolonos šioje dalyje yra Amatininkų mugės pastato riba – jos laiko senojo pastato viršutinius aukštus, kuriuose dabar veikia administracinės patalpos. Iš karto už kolonų ėjusi drabužinių juosta ilgainiui įvertinta kaip nepakankamai patogi aptarnauti didelį kiekį po spektaklio suplūdusių žiūrovų – vestibiulio erdvėje nusidriekdavusios eilės. Vykdant naujausią rekonstrukciją pagal Kančo studijos projektą (arch. Algimantas Kančas, Gustė Kančaitė, Orlandas Narušis, Gediminas Kezys ir kt.) drabužinės perkėlimas tapo didžiausia visos rekonstrukcijos intervencija į Nasvyčių projektuotą interjerą. Buvo priimtas sprendimas reikalingą išplėtimą įvykdyti ne per daug pažeidžiant erdvinę struktūrą – iškasant papildomas rūsio patalpas po vestibiuliu. Į apatinį aukštą perkeltos ne tik drabužinės, bet ir sanitariniai mazgai. Šis logiškas išplėtimas turi analogą Lietuvos teatrų architektūros istorijoje – 1984 m. iškasant papildomą rūsio aukštą buvo išplėstos ir Kauno muzikinio teatro sanitarinių mazgų ir drabužinės patalpos.

Angos sienoje, vedusios į senuosius sanitarinius mazgus, per naujausią rekonstrukciją užtaisytos apdailos plytelėmis, analogiškomis senosioms. O senųjų drabužinių vietoje įsikūręs restoranas – tai naujos teatro koncepcijos dalis, kuomet vestibiulio erdvė atveriama lankytojams ne vien per spektaklius. Atvirumo, integracijos į miesto gyvenimą idėja yra architektų Nasvyčių idėjų tąsa.

6

Didžioji fojė

Ką tik pastatytame Operos ir baleto teatre Vilniuje buvo pastebėta, kad per pertraukas žiūrovų srautas natūraliai pradėjęs judėti ratu – šis fenomenas tęsiasi iki šiol. Dramos teatro didžiojoje fojė žiedinis žiūrovų kelias suformuotas jau ir pačioje pastato architektūroje – erdviu ratu apjuosta kiek įgilinta centrinė dalis.

Vis dėlto tokia didžiosios fojė struktūra nebuvo architektų Nasvyčių numatyta iš pat pradžių ir atsirado daug vėliau, jau pradėjus statybos darbus. Visa didžiąją sceną papildanti dramos teatro struktūra atsirado kaip negatyvios, t. y. lauko, erdvės užpildymas architektūra. Iš vienos pusės šią lauko erdvę ribojo bankas ir senasis teatras, o iš kitos – menama buvusio banko sklypo riba. Sovietmečiu, nesant privačios nuosavybės, projektavimas pasižymėjo tam tikru laisvumu. Jau pradėjus statybos darbus, vykdomojo komiteto pirmininko iniciatyva, pastato plotas buvo išplėstas, perleidžiant teatrui seną daugiabutį gyvenamąjį namą, stovėjusį jau už sklypo ribos. Šis buvęs daugiabutis tapo dar vienu teatro struktūros inkliuzu. Senojo pastato siena buvo transformuota į vieną iš didžiąją fojė rėminančių plokštumų, o buvusio siauro pailgo pastato viduje įrengtas baras teatro žiūrovams. Devintojo dešimtmečio interjeras dabar kruopščiai atnaujintas. Tolimesnėje senojo daugiabučio dalyje iš pradžių buvęs uždaras, teatro darbuotojams skirtas bufetas po rekonstrukcijos tapo pagrindinio baro tąsa.

Iš karto prie įėjimo esantį vestibiulį ir didžiąją fojė jungia laiptai – bet, kitaip nei tradicinėse teatrų struktūrose, šie yra tarsi nureikšminti, o erdvių peraukštėjimas nėra formuotas specialiai. Atvirkščiai – tai natūralaus buvusio pasažo reljefo atkartojimas. Didžiausias emocinis krūvis tenka laiptams, vedantiems į Didžiosios salės viršutines eiles – bet net ir šie laiptai labiau primena lauke formuojamus peraukštėjimus nei tradicinę paradinę laiptinę. Buvusio senojo kiemo-pasažo atkartojimas, o kartu ir apibendrinto seniesiems Vilniaus kvartalams būdingo kiemo koncepcijos kulminacija – centrinė įgilinta fojė erdvė. Joje natūrali stoglangių šviesa, augalai ir vanduo primena uždarų vienuolynų kiemų mikropasaulį ir yra subtiliausias praeitį reflektuojančio postmodernizmo idėjų pasireiškimas šiame pastate.

7

Didžioji salė

„Tokių atvejų ne taip dažnai būna, kad tu pats projektuoji, statai ir paskui – griauni. Darai kitą, ant to paties objekto.“ – Algimantas Nasvytis.

Pirmąjį per studijas realizuotą projektą, senojo teatro interjerą, sukurtą vadovaujant Simonui Ramuniui, patys architektai ir sunaikino, sugrįžę prie šio pastato po trijų dešimtmečių. Iš trijų senųjų pastatų, įtrauktų į teatro struktūrą, mažiausiai išliko paties buvusio „Lutnios“ teatro architektūra. Iš pirmo žvilgsnio net nematyti jo rekonstrukcijos pėdsakų – pagrindinės patalpos labiau primena naują statybą. Tačiau visas projektas ir prasidėjo būtent nuo Didžiosios salės, kuri buvo palikta toje pačioje senojoje vietoje. Scena, buvusi prie pat banko, dabartinės fojė, vedančios į balkoną, vietoje, buvo nukelta į priešingą pusę ir tokiu būdu racionaliai atskirtos žiūrovinė dalis ir sceną aptarnaujanti darbuotojų dalis. Žiūrovų salė apima buvusio pastato dalį su auditorija, vestibiuliu ir drabužinėmis. Pagrindinis įėjimas į salę pro keturias angas yra praktiškai ten pat, kur senajame teatre buvęs įėjimas iš lauko, – tiesiai iš pėsčiųjų pasažo. Iš senojo pastato buvo pašalintas stogas, medinės perdangos, dekoras ir visi kiti elementai, o išsaugotos tik kelios pagrindinės mūro sienos. Jos dar paaukštintos, įjungtos į naująją struktūrą, apdailintos – dėl to tapo nebeatpažįstamos.

Auditorijos erdvė perdengta 21 metro ilgio metalinėmis santvaromis, specialiai projektuotomis konstruktorės Janinos Marozienės. Dėl aukštų gruntinių vandenų nebuvo galima iškasti reikiamo gylio scenos triumo, todėl buvo pakviesta Rytų Vokietijos įmonė sumontuoti specialią, žemesnę scenos įrangą su žiedo ir rado mechanizmu. Šis visuose Sovietų Sąjungos teatruose montuotas įrenginys kitų šalių teatruose nėra populiarus. Dėl to per naujausią rekonstrukciją jį pakeitė 4 plunžerių sistema. Iš esmės atnaujinta ir vėdinimo įranga – dabar parteryje sėdintiems žiūrovams oras tiekiamas iš po jais įrengtos techninės rūsio patalpos.

8

Naujosios salės fojė

Dramos teatro pastatas panašus į augantį organizmą – kaip Nasvyčių pastatas išaugo, užpildydamas buvusį kiemą-pasažą, panašiai ir naujasis Kančo studijos pastatas toliau paaugo, užpildydamas Nasvyčių suformuotą kiemelį techninėje teatro pusėje. Didžiausi pokyčiai ir pastato plėtra įvyko paprastai žiūrovų nematomoje dalyje. Vienas svarbiausių naujausios rekonstrukcijos uždavinių – tvarkingas žiūrovinės ir techninės dalių atskyrimas. Prieš tai žiūrovai, norėdami patekti į Mažąją salę, turėjo naudoti techninį teatro įėjimą Odminių g. pusėje.

Naujai iškilusios pastato erdvės seka Nasvyčių duotą principą, kuomet nauja architektūra prisitaiko prie esamos, užpildydama susidariusias erdves. Dėl to naujasis kiemo korpusas nėra aiškus ir greitai suvokiamas tūris, bet sudėtinga struktūra, geriausiai išnaudojusi plėtros galimybes. Į dvi naujai suprojektuotas sales – Naująją ir Mažąją – patenkama pro tą pačią didžiąją fojė. Nors naujasis teatro išplėtimas yra sudėtinga, su ankstesne architektūra persipynusi struktūra, tačiau žiūrovų kelias išplėtotas pakankamai aiškiai ir suprantamai. Pagrindinis šio kelio leitmotyvas – tai tarsi pratęsta senojo pasažo erdvė. Jei Nasvyčių didžioji fojė pasažą perkeitė į uždaro vidinio kiemo erdvę, sukoncentruotą aplink augalų, vandens ir natūralios šviesos oazę, tai Naujosios salės fojė šį uždarą kiemą praplečia tolyn. Šis kelias eina palei to paties, kadaise pasažo liniją formavusio, namo sieną. Naujoji uždara ir tamsi fojė nekonkuruoja su vaiskiomis didžiosios fojė erdvėmis, ji tarsi pagarbiai pritemdyta, ir vien plati įtempiamų lubų juosta su paslėptu dienos šviesą imituojančiu šviestuvu nedrąsiai atkartoja vidinio kiemelio koncepciją. Tačiau kitaip nei visa horizontali erdvių jungtis nuo Gedimino prospekto iki baseinėlio, Naujosios salės fojė dominuoja vertikalumas. Čia skirtinguose lygiuose susijungia įėjimai į salę, sanitariniai mazgai, repeticijų salė bei naujai suformuotos stogo terasos.

Atliepdamos teatro žanro evoliuciją, XX amžiaus septintame dešimtmetyje išpopuliarėjo „black box“ tipo teatro salės, kuriose buvo atsisakyta ilgos architektūrinės teatrų tradicijos. Svarbiausia, nebeliko dvinarės teatro struktūros, dalijusios erdvę į auditoriją ir sceną. Jas pakeitė vientisa juoda patalpa be stacionarios scenos, kurioje žiūrovų kėdės ir spektaklio veiksmo vieta išdėstomos laisvai, pagal poreikį. Naujojoje salėje scenos vieta yra numatyta, tačiau ji nesunkiai gali būti ir pakeista, jos neįrėmina proskenijo arka. Pagrindinė amfiteatro vieta taip pat yra suformuota, tačiau pagal poreikį jis gali būti sustumtas prie sienos, o atsivėrusi erdvė naudojama kaip scena. Pagrindinė dekoracijų pakėlimo sistema išdėstyta virš įprastinės scenos vietos, tačiau techninė teatro įranga yra pritaikoma įvairiems scenarijams – salės perimetru ir skersai jos kabo techniniai balkonai, skirti apšvietimo ir kitai įrangai, o virš visos salės išdėstytas vadinamasis „pipe grid“ tinklelis, skirtas dekoracijoms, apšvietimui ir kitai spektakliui reikalingai įrangai kabinti.

Buvusio sandėlio vietoje suprojektuota nauja Mažoji salė – tai laisvai transformuojama „black box“ tipo erdvė. Ji taip pat tiesiogiai pasiekiama iš didžiosios fojė.

9

Naujoji salė

Naujoji salė yra įprastos teatro auditorijos ir „black box“ (juodosios dėžės) tipo salės mišinys. Ją sudaro tradiciniai teatro elementai – parteris, balkonas ir siauri šoniniai balkonai. Tokia struktūra buvo ypač dažnai naudojama senuosiuose Vilniaus teatruose ir salėse, taip pat ir senajame „Lutnios“ draugijos teatre. Naujojoje salėje siauri šoniniai balkonai pritaikyti judėjimo negalią turintiems žiūrovams. Įprastos, netgi tradicinės salės įvaizdį labiausiai ir kuria balkonų išdėstymas. Visas likęs interjeras suformuotas labiau vadovaujantis transformuojamos salės principais.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro architektūra per jau 130 metų trunkančią raidą visad buvo priklausoma nuo prieš tai buvusių struktūrų ir formavosi jas pratęsdama. Skirtingi dešimtmečiai lėmė labai įvairias ir išskirtines šios vietos transformacijas, iš kurių svarbiausios vyko 1961–1981 m. Šio daugiasluoksnio teatro koncepcija, Algimanto ir Vytauto Nasvyčių sugalvota dar septinto dešimtmečio pradžioje, buvo ilgai brandinta ir galutinai realizuota tik po 20 metų. Viena iš pagrindinių šio ilgo proceso priežasčių – konkurencija dėl finansavimo su tuo pačiu metu statomu Operos ir baleto teatru. Vis dėlto nei komplikuota sklypo situacija, nei dešimtmečiais nusitęsę terminai projekto nepadarė nesėkmingu. Atvirkščiai, nestandartiniai sprendimai ir atida istorinei aplinkai leido sukurti vieną originaliausių teatro pastatų Lietuvoje. Jame tarsi iš naujo perkuriama tradicinė teatro struktūra, nuošalyje paliekant kelis šimtmečius trukusią teatro architektūros tradiciją.

Teatro-rūmų koncepciją, kuri vis dar išlieka aktuali ir XXI a. statomų teatrų architektūroje, pakeitė konkrečios vietos pasiūlyta ir architektų taikliai išplėtota teatro-pasažo idėja. Brandžiuoju sovietmečiu sukurtas pastatas išsiskiria tuo, ką šiandien vadiname demokratiškumu, o turint omenyje sovietmečio kontekstą – tuo metu deklaruotos beklasės visuomenės bruožais. Pastato architektūroje teatro pjedestalas tiesiogine prasme nuleistas ant žemės – iki gatvės praeivio lygio, ir tampa kasdienio gyvenimo dalimi, prieinamas visiems. Vietoje teatro prieigas formuojančios aikštės ar skvero – šaligatvio išplatėjimas, vietoje iš toli regimo fasado – vienaaukštis portalas, anga, už kurios matyti nusidriekęs interjeru tapusio pasažo kelias. Tradicinį teatro pastatą, deklaruojantį savo svarbą fasaduose, lengva įsivaizduoti įvairiose vietose, įvairiuose miestuose. Nasvyčių teatro fasadų, rodos, iš viso nėra, jie – tai pastato vidus, gatvelė, vingiuojanti tolyn į kvartalo gilumą. Kaip tik tai ir daro šį dramos teatrą išskirtinį – jis yra neatskiriamas nuo šios konkrečios vietos, o kartu – ir nuo Vilniaus miesto.