Klaipėdos dramos teatras

1

Teatras, kuriantis miesto erdves

Kai minimas Klaipėdos dramos teatras, fizine išraiška sunku išskirti jo įsimintiniausius dėmenis: tai XIX a. istorinis teatro fasadas, sovietmečiu sukurtas priestatas ar naujaisiais laikais atlikta viso teatro modernizacija, apjungianti įvairius istorinius sluoksnius. Klaipėdos kraštą prijungus prie tarpukario Lietuvos, teatro interjere buvo padaryti žymūs pakeitimai – to laikotarpio salės neatpažintų daugelis klaipėdiečių. Žiūrovai sėdėdavo U formos balkone, o salė buvo papuošta pagal art deco stilistiką panelėmis tamsiais apvadais ir integruotais šviestuvais. Tačiau šie kaitos ženklai jau yra pasislėpę archyvuose ir pačiame pastate vargiai rasime jų egzistavimo įrodymo ženklų. Įvykdžius šiuolaikinę rekonstrukciją pagal „Archko“ studijos projektą, pastatas tapo patogia, orientuota į žiūrovą erdvine patirtimi, bet viduje slypinčias istorijas atsekti netapo lengviau.

Sugrįžtant prie įsimintiniausių Klaipėdos dramos teatro dėmenų, vis tik turėtų nugalėti… Teatro aikštė. Erdvė priešais pagrindinį fasadą yra seniausio teatro Lietuvos teritorijoje tęsinys. Aikštės skiriamieji bruožai yra nereguliari trikampė forma, kurios viena kraštinė visada buvusi atsukta į uosto teritoriją. Tačiau vėlyvuoju sovietmečiu, tikrinant naujas, drąsias architektūrines idėjas, ši kraštinė buvo uždaryta. Nors taip buvo atsiribota nuo sovietmečiu sukurtos judrios transporto arterijos (Pilies gatvės), tačiau teatras neteko vizualinio ryšio su jūrų uostu ir laivais.

Tikriausiai nėra kito Lietuvos teatro, kuris būtų taip stipriai susijęs su miesto viešąja erdve, netgi padovanojęs jai pavadinimą. Neoklasikinis, simetriškas Klaipėdos dramos teatro fasadas su centre įgilinta niša buvo sukurtas 1857 m. prieš tai buvusiam teatrui sudegus. Atstatytas teatro fasadas ir aikštė pasipuošė viešu fontanu su mergaitės „Taravos Anikės“ skulptūra (skulpt. Alfredas Kiunė). Teatras nuolat pasirodydavo istorinėse nuotraukose, o šiandien į Klaipėdą atvykstantys kruizinių laivų keleiviai taip pat dažnai išsiveža atvirukus su teatro atvaizdu. Pati seniausia istorinio teatro patalpa – balkonas fasado centre – yra tapusi savotiška miesto ikona. Tiek seniau, tiek dabar miestiečiai renkasi įsiamžinti nuotraukose svarbiais gyvenime momentais.

2

Išplėtimas sovietmečiu

Ryški Klaipėdos dramos teatro įvaizdžio dalis yra 1990 m. užbaigtas priestatas. Jo atsiradimą gaubia istorijos apie į reikiamą pusę palenktus komunistinio režimo politikus. Architektūrinio konkurso nugalėtojai Saulius Manomaitis ir Izidorius Žilinskas pasiūlė su priestatu išplėsti bendrąsias teatro erdves: sukurti didesnį vestibiulį, kasas, rūbinę, kavinę ir kitas pagalbines patalpas. Abejingų nepalieka naujojo pastato santykis su senuoju teatru. Istorines formas interpretuojantis ir su jomis žaidžiantis modernus devintojo dešimtmečio priestatas buvo tarsi provokacija senajam statiniui. Kontekstualumui pažymėti buvo priimtas vienodas priestato aukštis, tačiau kiti sprendimai jį smarkiai skyrė nuo istorinio pastato. Jeigu senasis teatras turi simetriškai centre įrengtą balkoną su trikampiu frontonu, tai sovietmečio priestate derinama asimetrija ir lygios, aklinos plokštumos. Pirmo aukšto nedideli langai vedė žvilgsnį link pagrindinio įėjimo angos per visą priestato aukštį. Čia stovi dvi kolonos, sujungtos arka, su užrašu „dramos teatras“. O giliau, nei visai atviroje, nei uždaroje erdvėje buvo numatytas monumentalios dailės kūrinys: Antano Boso bareljefas iš bronzos ir šlifuoto granito. Jo numatytas pakabinimas sutapo su politinės pertvarkos laikais ir, atsiskaičius su menininku, vis dėlto kūrinio detalės liko gulėti teatro garaže ir niekada nebuvo pakabintos. 

Pastato išorė atspindėjo to meto modernizmo architektūrines idėjas, tačiau viduje lankytojus pasitikdavo gana uždaros, tamsios erdvės. Teatras sovietmečiu buvo suvokiamas kaip vieta, kur galima bandyti kalbėti truputį „daugiau“, besislepiant nuo išorinių grėsmių. Todėl nenuostabu, kad gūdžiais laikais autorius siūlė architektūra išreikšti uždaro teatro modelį: vestibiulis buvo užsidaręs nuo gyvenimo aikštėje, turėjo langus tik pirmame aukšte, viduje planas sudalytas į daug patalpėlių.

Netrukus po to, kai buvo užbaigta pastato statyba, buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Deja, per statybą trūko medžiagų ir buvo taupoma, todėl greitai pradėjo ryškėti fiziniai pastato defektai. Į minkštą Danės senvagės žemę smunkantys pamatai, trūkinėjančios sienos – visa tai lėmė žema atliktų darbų kokybė.

3

Šiuolaikinė rekonstrukcija

Pirmieji penkeri metai po sovietmečio teatrui buvo nelengvi: netiksliai parinktas pamatų tipas lėmė į buvusią Danės upės vagą smengančias sienas. Suabejota pastato saugumu, todėl buvo pakviesti Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai. Pastato konstrukcijų defektų aktas buvo kaip mirties nuosprendis: teatras buvo uždarytas. Tik dar po dešimtmečio, surinkus pakankamai finansų, buvo paskelbtas naujas projektas. Jį parengė klaipėdiečių architektų studija „Archko“ (autoriai Kristina Jurkutė, Stanislovas Lukšas), o kartu prisijungė ir sovietmečio rekonstrukcijos autorius Saulius Manomaitis. Atrodė, teatras ruošiasi atgimti iš pelenų kaip feniksas, tačiau realybė pateikė savo siurprizų. Pradėjus realius darbus, pajudinus pirmą arką – iš esmės pagrindinės sovietmečiu pastatyto priestato santvaros tiesiog sugriuvo. Tai iškėlė papildomų iššūkių: teko perstatyti daugiau, nei planuota, kapitaliai ir iš naujo įrengti pamatus. Pastato rekonstrukcija pabrango ir užtruko ilgiau, nei planuota. Tai buvo neįprastas atvejis: architektui teko rekonstruoti ir pertvarkyti savo paties kurtą pastatą. Praktiškai sugriuvusiam pastatui dėl palankių aplinkybių buvo lemta atgimti iš naujo.

Žvelgiant iš teigiamos pusės, prisijungus jaunesnės kartos architektų komandai, tai kartu  buvo proga atnaujinti pastato architektūros funkcinius sprendinius – juk atėjo nauji laikai, Klaipėdos uostas atsivėrė. Norėta šviesių ir erdvių teatro patalpų, todėl atstačius priestato modernistines formas iškirsta daugiau langų angų, atvertas vidinis pastato peržvelgiamumas sumažinus aptarnaujančių patalpų skaičių. Ypač išradingai įrengti stikliniai stoglangiai, stiklo juostos, kurios pavertė priestato stogą „plaukiančiu“. Taip pat buvo išryškintas teatro istorinis vakarinis fasadas, apšviečiant jį dienos šviesa per iš viršaus ir iš šono įrengtas stiklo juostas.

Naujausia rekonstrukcija atnešė svarbių funkcinių pokyčių ir sukūrė iš esmės naują, estetišką teatro erdvę. Vestibiulyje nusimetama senovinio teatro įtampa, bet neprarandant tam tikro iškilmingumo stengiamasi pritraukti jaunesnių lankytojų ir išlaikyti nuolatinių lankytojų pasitikėjimą.

4

Prieš įeinant į salę

XIX a. pirmoje pusėje buvusio originalaus teatro pastato fasadai iš pradžių buvo atsukti į Danės upę. Tik po didžiojo miesto gaisro, ant buvusių pamatų perstačius teatrą 1857 m., jis atsisuko į pietus, tai yra į dabartinę Teatro aikštę, ir ją faktiškai „sukūrė“. 1893 m. Klaipėdos miestui išsipirkus teatrą iš privataus statytojo buvo atlikta fasado rekonstrukcija. Būtent tada buvo sukurtos charakteringiausios teatro fasado detalės, tokios kaip balkonas su pusapvale arka ir trikampis frontonas su miesto herbu. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad simetriškas fasadas turėtų slėpti ta pačia kryptimi orientuotą teatro salę, tačiau senojo teatro pastato fasadas ir pagrindinė salė yra pasukti vienas kito atžvilgiu 90 laipsnių. Tik keletas aklinų langų, šiandien jau nebeatkreipiančių miestiečių dėmesio, išduoda apie tokią fasado ir pastato funkcijos priešpriešą. Kita detalė, kuri atskleidžia neįprastai orientuotą sceną, tai jos gilumoje, aukštai esantis apskritas langas, kuris atsiveria Žvejų gatvės fasade.

Istorinio pastato viduje, vakariniame vestibiulyje prieš pirmojo aukšto balkoną, dar per sovietmečio pertvarkas buvo pakabinti bronziniai pano. Paties autoriaus Sauliaus Manomaičio iniciatyva ir dėl architektų išradingumo šie pano per vėlesnę rekonstrukciją buvo išsaugoti įrengiant šiuolaikinį vėdinimą. Tai padaryta neaukojant funkcionalumo – įrengtos paslėptos vėdinimo sistemos grotelės tiesiai po pano.

Aptariamuose holuose yra vieninteliai funkcionuojantys istorinio pastato langai: dabar daugelis teatro aikštėje matomo istorinio fasado langų ir durų yra labiau dekoratyvūs, kuriantys simetriją, nei reikalingi dėl paskirties. Juk Didžiojoje salėje langai į lauką nėra reikalingi. Apibendrinus, seniausia ir vertingiausia istorinio teatro dalis – tai autentiški trys fasadai, iš kurių vienas atsidūręs interjere. Likusios pastato dalys, įskaitant interjerus, buvo išgriautos ir perstatytos per rekonstrukciją sovietmečiu.

5

Didžiosios salės garsas

Klaipėdos dramos teatras pasižymi specifiška aplinka, įranga, todėl čia pastatyti spektakliai yra pritaikyti būtent šiai scenai, o atvežti spektaklius iš kitų teatrų apriboja techninės galimybės. Pavyzdžiui, pagrindinėje scenoje labai siauri užkulisiai, o scenos kišenė yra tik iš vienos pusės. Scenos aukštis – vienas mažiausių Lietuvoje, todėl nėra taip trokštamo dvigubo scenos aukščio. Scenos aukštis vos 11 metrų, galinėje dalyje – tik 7 metrų. Kita vertus, 14 kilnojamų scenos platformų kartu su avanscena įgalina pastatyti išskirtinius spektaklius. Dar viena detalė – scenos uždanga užsiskleidžia tik kas penktame spektaklyje. Dėl kompaktiškos salės erdvės dažniausiai uždangos nė neprireikia. Tai reiškia, kad be uždangos nebelieka ir simbolinio žiūrovų ir aktorių atribojimo. Klaipėdos dramos teatro pagrindinės salės ir scenos glaudumas kuria jaukumo įspūdį.

Kita ryški Klaipėdos dramos teatro ypatybė yra akiai nematoma, kaip ir pradingę XIX a. ir XX a. pradžios istoriniai teatro interjerai. Tai teatro salės garsas. Šiandien saugomi pastato fasadai gali pasirodyti apgaulingi: viduje slypi daug technologinės pažangos. Įėjus į Didžiąją salę, vos matyti ant plonyčių laidų kabančių mikrofonų gausa ir sienose, lubose diskrečiai paslėptų garsiakalbių dėmės. Teatro statomi spektakliai naudojasi įrengta „Meyer“ garso sistema: virš 150 „Meyer Sound“ kolonėlių, virš 55 mikrofonų. Visą techninę įrangą kontroliuoja „Constellations“ ir „D-meter“ garso sistema, paslėpta atskirame kabinete, kuris turi nepriklausomą vėdinimo sistemą. Tokia kompleksinė garso sistema reikalinga ne dėl akustikos problemų. Niekam iš aktorių ne tik nebereikia mikrofonų scenoje – per garsą galima keisti erdvės dydžio pojūtį. Klaipėdos dramos teatro scenoje garsas gali aidėti kaip atvirame antikiniame teatre, traukinių stotyje ar intymiame buduare (vad. „garso žemėlapis“ arba „sound mapping“). Jeigu naujai statomo spektaklio režisierius (-ė) pasidomi techninėmis galimybėmis kiekviename teatre, tai Klaipėdos dramos teatras jį ar ją tikrai gali nustebinti.

6

Atminties erdvė

eigu šiandien galime matyti Klaipėdos dramos teatrą kaip monolitinį tūrį, suvokiamą kaip vieną pastatą, tai anksčiau, XX a. pirmoje pusėje, tai buvo atskirų, istoriškai besivystančių pastatų kompozicija. Tik ilgainiui teatrui plečiantis, visi šie atskiri tūriai suaugo į vieną didelį pastatą.

Be sovietmečio pabaigoje sukurto priestato, svarbios ir kitos sovietmečiu atliktos vidaus pertvarkos. Bene charakteringiausias pokytis – tai pastato centre apie 1984–1990 m. išgriovus kelias patalpas padidinta ir sukurta laisvos erdvinės struktūros laiptinė, jungianti visus pastato aukštus. Atvertas didžiulis švieslangis leido sukurti poetišką erdvę: iš viršaus apšviesti laiptai su turėklais, kurių plokštumos užapvalintos. Tokiu pačiu principu, suapvalinant perėjimą iš grindų į turėklą, galime pamatyti sukurtus ir Didžiosios salės balkonus. Norėdami išplėsti erdves sovietmečio rekonstrukcijos autoriai S. Manomaitis ir I. Žilinskas rinkosi ne tik atsisakyti istorinio salės interjero, bet ir buvusios pagrindinės teatro laiptinės, šalia vakarinio frontono.

Kitas svarbus indėlis – sukurta Mažoji teatro salė su besisukančia žiūrovų platforma. Į Mažąją salę veda jau aptarta iš viršaus apšviečiama, laisvai sukomponuota laiptinė. Nors Mažoji salė nėra aukšta, bet 12,5 metrų pločio scena prilygsta didžiajai scenai, o dinaminė žiūrovinė patirtis išsilieja iš įprasto scenos rėmo.

Užbaigiant naujausią rekonstrukciją 2013 m. kilo idėja įamžinti teatro istoriją interjere. Taip buvo nuaustas ilgas raudonas kilimas su visomis Klaipėdos dramos teatro premjeromis nuo 1935 m. iki šiuolaikinių laikų. Minėta data yra sutartinis pirmasis teatro sezonas, kai į Klaipėdą buvo atkeltas Valstybės teatro Šiaulių skyrius. Čia pažymėti metai ir kiekvienų metų spektaklių premjeros tampa maloniu pokalbių pradžios tašku. Tokie pokalbiai paskui gali nuvesti į teatro muziejų, kur galima pamatyti saugomus svarbiausių spektaklių scenografijos maketus ir kitus svarbius teatro istorijos ženklus.

7

Mažoji salė

Tik įėjus, Mažoji Klaipėdos dramos teatro salė lankytojui gali pasirodyti kaip daugelis kitų antrinės reikšmės salių Lietuvos teatruose. Įnoringiausius teatro lankytojus sunku nustebinti pagrindinėse scenose besisukančiomis platformomis, koncentriniais apskritimais grindyse. Tačiau čia ratu sukasi visa šimto penkiasdešimties vietų platforma su žiūrovų kėdėmis. Tai mažai aptarinėjama inovacija, nesutinkama kituose Lietuvos teatruose. O tokios įrangos galimybės atrodo dar iki galo neišnaudotos. Reta išimtis – latvių režisieriaus Elmars Senkovs 2018 m. pastatytas spektaklis „Mama drąsa“, kuris gavo „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą už režisūrą ir scenografiją. Spektaklio specifika: ratu įrengta dvylika žalios užuolaidos segmentų, pro kuriuos vis kitoje vietoje įžengia aktoriai. O žiūrovų platforma iš lėto sukasi, sustoja 18 stotelių ir sukuria netikėtą patirtį. Ne veltui tai spektaklis, kurio nerekomenduojama žiūrėti žmonėms, sergantiems jūros liga. Iš tikrųjų besisukančio žiūrovų parterio galimybės yra įvairialypės: galima kurti erdves garsu, šviesa, o Klaipėdos dramos teatre ir judinant žiūrovus. Anksčiau ši platforma buvo sukiojama viena iš dviejų rankenų, prieš ar pagal laikrodžio rodyklę. Šiandien, įrengus variklius, tai gali daryti scenos darbuotojas: nuotoliniu būdu reguliuoti sukimosi greitį ir stotelių vietas.

Kalbant apie estetinius sprendimus, svarbu paaiškinti, kodėl Mažojoje salėje dalis kėdžių yra tamsiai violetinės, o dalis – raudonos spalvos ir raštų. Tai anaiptol ne taupymo sumetimais. Iš tikrųjų, žiūrovas, pasirinkęs raudono apmušalo kėdę, gauna progą atsisėsti ant vienos iš 50 išlikusių 1939 m. įrengtų, šiandien restauruotų Klaipėdos dramos teatro pagrindinės salės kėdžių. Grakščiai lenkti atlošai, audeklas, pritvirtintas rankų darbo vinutėmis, kedės autentiški užpildai: tai leidžia pajusti, kaip teatre sėdėdavo žmonės prieš 80 metų.

8

Kova su Dane dar nesibaigė

Klaipėdos dramos teatre esančios trys žiūrovų salės liudija apie pasikartojančią lankstumo ir universalumo temą. Pritaikoma skirtingiems scenarijams ir mažiausiai įpareigojanti – repeticijų salė, atsiradusi pirmame aukšte po naujausios rekonstrukcijos. Repeticijų salė yra „black box“ (juodosios dėžės) tipo salė, kurioje yra 80 vietų žiūrovams arba kurioje visos kėdžių platformos gali susistumti į pasienį. Ši salė yra įsikūrusi buvusio „Napoleono“ baro vietoje, į kurį būdavo patenkama tiesiai iš Žvejų gatvės. Šiandien repeticijų salėje vyksta renginiai jaunajai auditorijai, pasižymintys nestandartiniais sprendimais, pavyzdžiui, naktiniais poezijos skaitymais ar kitais teatro žaidimais.

Teatro universalumas leidžia prisitaikyti prie statomų spektaklių poreikių. Specifiška aplinka ir įranga, pavyzdžiui, neaukšta, vos 11,5 metrų aukščio scena, stipri technologinė bazė, garso aparatūra, lemia tai, kad Klaipėdos dramos teatre pastatytus spektaklius sudėtinga išvežti į kitus teatrus. Dvigubo scenos aukščio nebuvimą tenka kompensuoti besikilnojančiomis scenos platformomis, avanscena ir net parterio žiūrovų kėdėmis. Per kelias minutes teatro scena ir parteris gali pavirsti viena didžiule sale lygiomis grindimis, be kėdžių. Scenoje yra labai siauri užkulisiai, o scenos kišenė suformuota tik iš vienos pusės, kadangi daugiau plėstis neleidžia istoriniai fasadai. Tokios aplinkybės lemia, kad sudėtinga pakviesti ir pritaikyti kitų teatrų spektaklius Klaipėdoje.

Po Didžiąja sale slypi nematoma inžinerinė scenos pusė. Ji pastatyta ant ištisinio betoninio pado, pro kurį atkakliai bando prasprūsti požeminiai Danės upės vandenys. Po teatru yra be perstojo veikiantys siurbliai, saugantys, kad teatras nebūtų užlietas. Taigi kas prasidėjo kaip teatras ant Danės upės kranto, kuriam grasindavo potvyniai, šiandien vis dar negali atsipalaiduoti. Danės upė kuria nuolatinę kūrybinę įtampą – reikia stebėti vandens lygį ir būti pasiruošus reaguoti. Toks ir yra Klaipėdos dramos teatras.