adresas
Laisvės a. 71, Kaunas
teatro darbuotojų skaičius
144
žiūrovinės salės
3
teatro pastatas atidarytas
1959
tekstai
Algimantas Grigas, Paulius Tautvydas Laurinaitis
Pagrindinės Kauno miesto pėsčiųjų gatvės pastatų rikiuotėje Nacionalinį dramos teatrą galima visų pirma atpažinti iš charakteringų jo fasadą puošiančių Romualdo Kazlausko skulptūrų. Likusio pastato išraiškoje, kita vertus, dramos mažai: šis beveik neišsišoka iš aplinkinio konteksto ir ganėtinai darniai įsikomponuoja į istorinį Laisvės alėjos užstatymą. Teatro pastatas, žvelgiant iš pėsčiųjų perspektyvos, didesnį įspūdį palieka savo aukščiu negu pločiu. Ir vis tik – tai apgaulinga. Pastatas užima nemažą Naujamiesčio kvartalų dalį. Pažvelgus iš paukščio skrydžio, galima pamatyti didžiulius pastato tūrius, liudijančius apie kompleksišką ir painią pastato vidinę struktūrą.
Dramos istorija Kaune tęsiasi jau bene šimtmetį, per kurį nutiko ne vienas ryškus poslinkis. Daugialypė ir kartais paklaidinanti yra ne tik paties teatro, tačiau ir jo buveinės istorija. Nuo pagrindinės šalies dramos „vaidyklos“ įsikūrimo ir pirmųjų aukštumų buvusiame Valstybės teatre iki dabartinės institucijos įkūrimo pokario metais ir daugybės metų sėkmingos veiklos. Nuo buvusio kino teatro pritaikymo institucijos reikmėms šeštuoju dešimtmečiu iki mūsų laikų rekonstrukcijos, adaptuojant pastatą jau XXI a. poreikiams.
Siauras pagrindinis teatro fasadas yra tai, kas liko iš kadaise čia buvusio namo, kuriame įrengtas pasažas mus atvesdavo prie kieme buvusių įspūdingų kino teatro rūmų. Ilgainiui abu šie pastatai tapo NKDT pastato dalimi. Iš kvartalo vidaus, aplinkinių kiemų puikiai matyti pastato daugiasluoksniškumas. Į vidinį kiemelį žvelgia labai įvairūs langai, antstatai, priestatai ir išplėtimai, nulemti istorinių aplinkybių ir atspindintys skirtingų laikotarpių ir verčių architektūrinį palikimą. Dar mažiau teatro lankytojams žinoma, kuriose iš šių pastato dalių yra įsikūrusios dirbtuvės, garažai, svečių patalpos; kur įrengtos pagalbinės salės, administracijos kabinetai ar sandėliavimo erdvės.
Laisvės alėjoje Kauno dramos teatro fasadas stovi išsirikiavęs petys į petį su kitais pastatais. Ankstyvojo socrealizmo statiniui išskirtinumo suteikia pirmame aukšte gilyn įtraukta pastato dalis. Čia galima ne tik pasislėpti nuo lietaus, bet ir perskaityti teatro afišas ar išsirinkus spektaklį kasoje nusipirkti bilietą. Įžengus pro paradines duris pasitinka pailga erdvė, kur paprastai jau būna tikrinami bilietai. Kadaise ši erdvė buvo įvaža į vidinį kiemą, vedusi pro 1929 m. čia atsiradusį pastatą. Ten, kur dabar įsikūrusi teatro kavinė bei rūbinė, iki Antrojo pasaulinio karo veikė garsus alaus baras „Pale Ale“, indų ir tekstilės gaminių parduotuvės. Rūbinėje mus pasitinka nuotaikingos spalvinės kompozicijos šviečiančios lubos, įkvėptos olandų modernisto tapytojo Pito Mondriano kompozicijų su raudonais, mėlynais ir geltonais kvadratais (grafikas Kęstutis Grigaliūnas). Istorinio pasažo interpretacija šiuolaikiniame pastate – tai architekto Algimanto ir architektūros istorikės Jolitos Kančų reveransas istorijai. Paliktas užapvalinimas, paryškintas juoda užuolaida (kuri taip pat yra užuomina į anuos laikus) – tai anksčiau apibūdinto pastato galinio fasado vieta.
Įėjus pro buvusią minėtojo pastato įvažą, miestiečius pasitikdavo nuo gatvės atitrauktas kino teatras „Metropolitain“ – šis atsirado keleriais metais anksčiau negu naujasis tuomečio sklypo savininko projektas prie gatvės. Teatras buvo vienas pirmųjų specialiai šiai funkcijai statytų pastatų, garsėjęs ne tik savo prašmatnumu – ir šiandien paminėtinas kaip ypač retas „zigzaginės“ art deco atmainos pavyzdys Lietuvoje.
Dabar šie pastatai yra tapę vienu – juos skyręs vidinis kiemelis šiandien jau yra vestibiulio erdvėje. Sanitarinis mazgas prie pagrindinio fojė – tai buvusios kino teatro „Metropolitain“ bilietų kasos. Pagrindinės teatro salės išvaizda ir struktūra užkoduota pirminėje kino teatro formoje, tik su besitęsiančiais patobulinimais. Kaip buvo, taip ir liko parteris, balkonas (tiesa, praplėstas į šonus), tolydžio vis didėjanti scena. Pakeistas tik centrinis įėjimas į du šoninius, o vietoj kino teatro prabangių žiūrovų ložių atsirado garso operatoriaus ir techniko patalpos.
Dar prieš sovietinę okupaciją „Metropolitain“ buvo minimas tarp galimų pretendentų, kur iš vis ankštesnėmis betampančių Valstybės teatro patalpų galėtų išsikelti dramos sekcija. Tai neturėtų stebinti, nes ketvirtojo dešimtmečio viduryje tai vis dar buvo didžiausia kino salė laikinojoje sostinėje. Vis tik drama čia atėjo jau po karo. Dabartinis pastatas – vienas charakteringiausių socialistinio realizmo architektūrinio stiliaus reprezentantų Kauno centre.
Šeštajame dešimtmetyje nemažai Kauno miesto centro pastatų buvo užsimota rekonstruoti pagal stalinizmo laikotarpiui būdingas doktrinas – kitaip tariant, socialistinio realizmo architektūriniu stiliumi. Taip neatsitiko, tačiau vienu iš kelių šio stiliaus reprezentantų buvo lemta tapti būtent buvusiam „Metropolitain“, kuris buvo vėlgi numatytas dramai. Pastatą projektuoti buvo pavesta architektui Kazimierui Bučui, kurio parengtam pirminiam 1953 m. projektui, numačiusiam gan radikalias pertvarkas ir stiliui būdingą gausiai puoštą fasadą, nebuvo lemta atsirasti dėl lėšų trūkumo. Paminėtina ir tai, kad po Stalino mirties architektūra krypo vadinamųjų „nesaikingumų“ atsisakymo link. Tai atsispindi ir antrajame, 1956 m. parengtame projekte, kuriame išsaugota kur kas daugiau senųjų pastatų dalių, o fasadas tapo kur kas ramesnis. Pagrindiniu akcentu čia tapo įėjimą puošiančios keturios skulptūros (skulpt. R. Kazlauskas). Tai du vaikinai ir dvi merginos, apsirengę idealizuotai kaimo liaudžiai būdingais drabužiais, laikantys paprastus muzikos instrumentus. Pastatas pratęsė tendenciją, kad pastatai, suprojektuoti pagal socialistinio realizmo kanonus gilias modernistines architektūrines tradicijas jau turėjusiame Kaune, tapdavo kur kas mažiau išsišokantys.
Sovietinio laikotarpio rekonstrukcija koncentravosi į pagrindinį teatro veidą Laisvės alėjoje bei pasikeitusią buvusią tarpukario erdvinę struktūrą – tai nulėmė komplikuotą viso teatro veiklą ateityje. Šiuolaikinė A. Kančo studijos rekonstrukcija (2005–2013 m.) bandė ištaisyti žalsvo kėdžių audeklo „slogutį“ (buvo išgriauta fojė per du aukštus, dominuoja pilka spalva), sudėlioti akcentus į autentišką art deco praeitį (prabangus fojė šviestuvas, dideli veidrodžiai), tačiau vis viena galima šen bei ten pajusti daromus estetinius kompromisus. Galų gale, nepaisant daugybės pokyčių ir bandymo patobulinti, šiandieninė Nacionalinio Kauno dramos teatro salė talpina beveik 500 žmonių, tai yra dviem šimtais mažiau, nei susirinkdavo kino teatre „Metropolitain“ tarpukariu.
Didžioji dramos teatro salė pasitinka žiūrovus pasipuošusi: palubėje žėri autentiškas šviestuvas, šonines sienas užpildo metalinės dekoratyvios grotelės, o virš banguojančio balkono ant lubų pakibo įmantrios, daugiasluoksnės gipsatūros.
Žiūrovų erdvė – tai ta pati tiek tarpukario kino teatro, tiek ir sovietmečiu rekonstruoto teatro salė, kur pinasi art deco rievėtas tinkas ir dekoratyvios kolonų karūnos. Sovietmečiu buvo praplėsti balkonai: jie atsirado ir iš salės šonų. Didesni erdvės pokyčiai, derinti su kompromisais, siekiant išsaugoti abu laikotarpius, vyko per A. Kančo rekonstrukciją. Išardytos grindys, po kuriomis nėra rūsio. Iš naujo pakloti žemių ir smėlio sluoksniai, toliau paklojus naują perdangą, sukurtas kitas salės nuolydis. Visas žiūrovų parteris pasviro žemyn link scenos, atsirado orkestro duobė. Scena paplatėjo 2 metrais, taip pat paaugo ir įgijo daug technologinės įrangos.
Būtent didžiosios scenos salėje, sėdint tarp žiūrovų eilių, galime pamatyti ir pajusti, kaip susiduria trys laikmečiai. Tiek apžiūrint dekoratyvias formas, atspindinčias skirtingus stilius, tiek ir „istoriniame elgesyje“ su salės forma. Galbūt didžiosios scenos salė – tai Lietuvos valstybę įprasminantis simbolis laikmečių ir politinių režimų kaitoje.
Atliekant rekonstrukcijos darbus 2009 metais, pritaikant dramos teatro poreikiams buvusią kino teatro sceną – ji buvo įgilinta, o scenos dėžė paaukštinta. Kita aplinkybė: iki A. Kančo rekonstrukcijos teatras turėjo siauriausią proskenijo arką iš visų Lietuvos teatrų. Todėl buvo poreikis bendrai padidinti scenos plotį ir aukštį. Tam buvo įrenginėjamos naujos perdangos, įgilintas poscenis ir pažeminta scena. Perkėlus apkrovas arka, skirianti sceną nuo žiūrovų salės, ne tik paaukštėjo, bet ir išplatėjo 2 metrais (bendras scenos plotis 10 metrų). Virš scenos esančią siją teko kartu su visu apšvietėjo techniniu tilteliu perkelti aukštyn. Scenoje sumontuotas žiedas ir ratas: 11 ir 8 metrų skersmens, kurie sukasi nepriklausomai. Atliekant naujausius darbus scenos grindys buvo pažemintos, todėl atsirado šioks toks neatitikimas su gretimomis patalpomis, pavyzdžiui, rekvizito sandėliu (dėl to atsirado papildomos rampos ir laiptukai). Bendras scenos aukštis tapo 19–20 metrų, kuriame aukštyn žemyn kilnojami 32 „Trekwerk“ keltuvai, laikantys iki 500 kg svorį ir veikiantys tokiu tikslumu, kad gali staigiai smigti žemyn ir sustoti likus keliems centimetrams iki grindų, nė nekliudant ten padėto kiaušinio. Taip pat kilnojami 4 metaliniai karkasai, laikantys visus šviestuvus ir prožektorius (sofitus), bei 4 taškiniai keltuvai. Visa scenos įranga kainavo apie 11 milijonų litų, bendra šiuolaikinės rekonstrukcijos kaina – 64 milijonai litų. Taip pat, stengiantis prisitaikyti prie šiuolaikinių poreikių, 2020 metais visi scenos šviestuvai buvo pakeisti į šviesos diodų šviestuvus – leido daugiau nei dvigubai sutaupyti elektros energijos naudojimą.
Scenos priekį sudaro trys kilnojamos platformos su spyruokliniais liftais. Platformas galima sulyginti su scena, žiūrovų grindimis arba nuleisti iki orkestro duobės lygio. Tai ypač pasitarnavo rekonstruojant Kauno muzikinį teatrą, kai operetės trupė buvo trumpam persikėlusi į dramos teatrą.
Nevienalypio pastato rekonstrukcija – didžiulis iššūkis. Pritaikant pastatą mūsų dienoms, buvo nustatytos vertingiausios Didžiosios salės ir fojė erdvių savybės, kurias A. Kančo studija saugojo ir jungė tarp skirtingų laikotarpių. Buvęs tamsus sovietinio laikotarpio antro aukšto holas buvo atvertas iškirtus perdangą tarp pirmo ir antro aukšto. Dalis antrojo aukšto holo erdvės tapo tik darbuotojams prieinama poilsio zona su impozantiško dydžio socialistinio modernizmo sietynu. Naujai atsiradusi žiūrovų holo erdvė apjuosta berėmio stiklo turėklais ir iš jos dingo laikmečio ženklai – turėklai su floristiniais motyvais. Tokius turėklus dar galime rasti vienoje per K. Bučo rekonstrukciją (1953–1959 m.) sukurtoje laiptinėje, vedančioje į „Rūtos“ salę. Čia balti ir pilki sienų tonai, autentiškos ir saugomos šlifuoto betono grindinys paverčia laiptinę vientisa erdve. Natūrali dienos šviesa užpildo laiptinę, bet kartu ir atskleidžia, kad per sovietmetį atliktų metalo suvirinimo darbų kokybė neprilygsta Kauno tarpukario modernizmo laiptinių meistrystei.
Tačiau, net nekalbant apie estetiką, didžiausias iššūkis A. Kančo studijai buvo pagerinti didelio pastato eksploatacijos sąlygas tokioje savaimingai ir kompleksiškai susiklosčiusioje pastato kaladėlių – tūrių – stirtoje. Kiemeliai tapo koridoriais ir laiptinėmis. Buvę priestatai, kabinetai ir sandėliai susipynė su dirbtuvių erdvėmis. Rekonstrukcijos autoriai turėjo įdėti daug darbo, kad pabandytų sukurti nuoseklią pastato struktūrą. Sukurti trys nauji liftai, nauja laiptinė ir daugybė atskirų laiptatakių, sujungiančių skirtingus lygmenis. Rekonstrukcijos autoriai atliko kiemo fasadų kompozicinę analizę ir sukūrė naują, harmonizuotą vaizdą. Dvi ritmingų langų eilės – tai sceninių kostiumų saugyklos ir virš jų esančios siuvyklos ateljė, kur reikalinga dienos šviesa. Tačiau dėl savaimingos istorijos susiklostę tūriai, pasidabinę technologinėmis puošmenomis, tokiomis kaip lifto šachtos ar vėdinimo agregatai, vis viena išliko netvarkingi.
2003 metais prasidėję rekonstrukcijos paruošiamieji darbai lėmė naujų, mažesnių teatro salių atsiradimą. Tai – 170 vietų „Rūtos“ salė, 105 vietų Mažoji scena ir paslaptinga repeticijų salė.
Pagal pradinius planus virš Didžiosios salės ketinta įrengti repeticijų salę, bet užklojus naują perdangą susiviliota ten padaryti papildomą, nors ir nelabai patogios, pailgos formos, salę. „Rūtos“ salė beveik prilygsta tikrai „black box“ salei, kuri yra reikalinga mažesniems, nestandartiniams teatro pastatymams arba šiuolaikiniam šokiui. Neaišku, kodėl čia pritrūko „black box“ salei būdingų transformuojamų žiūrovų vietų, kodėl nėra galimybės pakeisti scenos orientacijos, kodėl nėra ir visiškai juodų sienų. Užtat „Rūtos“ salę papuošė jaukus, dominuojančių raudonų spalvų vestibiulis kaip parodų erdvė, apšviestas iš viršaus per stoglangius.
Repeticijų salė buvo perkelta dar giliau, toliau: į pietinę pastogę virš dekoracijų dirbtuvės. Paslaptinga, nes neprieinama žiūrovams. Repeticijų salės privalumas yra tai, kad ji numatyta tokio pačio dydžio, kaip ir pagrindinė scena. Tai leido ilgiau repetuoti repeticijų salėje ir sutrumpinti spektaklio adaptaciją (aktoriai pradeda repetuoti pagrindinėje scenoje likus tam tikram laikui iki spektaklio) nuo mėnesio iki 2 savaičių. Toliau, prie nedidelio langelio, kur ir dieną prasprūsta mažai šviesos, pastatyti dideli stalai. Čia vyksta spektaklio gimimo momentas: aktoriai ir režisierius susirenka kartu ir pradeda pirmuosius pjesės skaitymus, paskirstomi vaidmenys.
Mažoji salė atsirado pagrindinio Laisvės alėjos fasado pastato pastogėje, pristačius penktąjį aukštą. Ji yra lengvai pasiekiama naujai įrengtu liftu ir laiptine, taip pat stikline galerija, praplečiančia vestibiulio erdves į stogo terasą. Iš pradžių Mažoji salė slėpėsi po vienšlaičiu skardiniu stogu, o vėliau jai paslėpti buvo sukurta individuali meninė šviesos instaliacija. Įrengus briaunotą 2,5 metrų aukščio šviečiančią teatro instaliaciją-parapetą, bendras pastato aukštis sutapo su 1953 m. projektuotu pastatu.
Teatro dekoratoriai, rekvizito kūrėjai ir skulptorius yra įsikūrę kiemo korpuse, trečiame aukšte, kur jiems iškirsti didžiausi langai. Čia dvigubo aukščio patalpoje su antresole vyksta kūrybinis darbas, konstruojama spektaklių scenografija. Pasienyje stovi didžiulė lentyna, pilna scenografų sukurtų popierinių maketų. Gretimi kabinetai: privačios darbo erdvės, dažymo kamera, šalia duris atveria krovininis liftas, sujungiantis su scena ir rekvizito sandėliu. Spektaklio rekvizitas gaminamas dažniausiai iš lengvų, bet patvarių medžiagų, kad nevargintų aktorių ir ištikimai tarnautų. Sulūžęs ar sugadintas rekvizitas gali būti čia pat taisomas, klijuojamas, perdažomas. Kauno dramos teatro erdvinė struktūra iš dalies primena būtent tokį, seną spektaklio rekvizitą, kuris skirtingų kūrėjų buvo lipdomas pagal režisierių – ir politinių santvarkų – reikalavimus. Taisytas, apklijuotas, gal kiek pasikeitusiomis proporcijomis, bet nudažytas šviežiais dažais – tokia galėtų būti ir šiandienos Nacionalinio Kauno dramos teatro pastato parafrazė. Tai jokiu būdu nėra priekaištas rekonstrukcijos architektams ar dabartinio teatro darbuotojams – greičiau fizinės pastato sandaros ir jį šiandien naudojančių darbuotojų būsenos nulemta refleksija.
Šiandien galima tik spėlioti, kaip atrodytų atskiras, naujai pastatytas teatras be bandymų atkurti ar interpretuoti sunaikinto art deco kino teatro dvasią. Dar Lietuvos nepriklausomybės atgavimo priešaušryje būta ir tokių siekių: nedaryti kompromisų su socialistinio realizmo stiliaus pastatu, o kurti pastatą visiškai naujoje vietoje. Galbūt senasis pastatas būtų dar kartą pakeitęs funkciją ir šiandien tarnautų kaip egzotiški namai dar kitai meno rūšiai – cirkui, šiuolaikiniam šokiui…
Nacionalinis Kauno dramos teatras – tai didžiulis, kompleksiškas pastatas, kurio vidinė struktūra, nešami laikmečio ženklai ir sandūros, neabejotinai palieka savitą emociją, duoda tarpusavio bendravimo toną visiems teatro darbuotojams ir lankytojams.
Kančas, A., Kančaitė, G., Kezys, G.. Dramos teatro rekonstravimas. Techninis projektas. Kaunas: Kančo studija, Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutas, 2012.
Markeliūnienė, V. Kauno operetės trupės veikla karo metais. Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006.
Stancikas, E.. Nacionalinio Kauno dramos teatro rekonstrukcija 2005 – 2013. Kaunas: Kopa, 2013.
Savičiūnaitė, V.. Kauno valstybinis akademinis dramos teatras. Vilnius: Lietuvos teatro sąjunga, 1990.
Šileikė, E.. Ekskursijoje po Kauno dramos teatrą – nematytos erdvės [interaktyvus]. 2019 [žiūrėta 2021-09-06]. <https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/ekskursijoje-po-kauno-dramos-teatra-nematytos-erdves-905544>
Petrulis, V.. Jaunojo žiūrovo (dab. KVADT) teatras [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2021-09-06]. <http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/204>