Juozo Miltinio dramos teatras

adresas

Laisvės a. 5, Panevėžys

teatro darbuotojų skaičius

76

žiūrovinės salės

Didžioji, Mažoji ir „Miltinio laboratorija“

teatro pastatas atidarytas

1968 m.

tekstai

Lina Sirtautė

1

Kontekstas ir išorinis tūris

1941 metais tik pernai sukurtam Panevėžio dramos teatrui buvo paskirti Stanislovo Montvilos teatro rūmai. Tai buvusios mielių ir spirito fabriko dirbtuvės, dar XX a. pradžioje perstatytos, įrengiant jose teatro salę. Šios patalpos buvo menkos ir ankštos, vis norėta jas rekonstruoti, tačiau nesėkmingai. Po Antrojo pasaulinio karo pradėta planuoti naujų teatro rūmų statyba.

Dėl sklypo buvo apsispręsta ne iš karto, bet nutarta, kad tinkamiausia vieta naujiems rūmams statyti yra Lenino (dab. Laisvės) aikštės ir Elektros gatvės kampas. Tokį sprendimą lėmė tai, kad ši vieta yra miesto centre ir čia yra geras susisiekimas. LTSR miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale buvo paskelbtas uždaras konkursas pastatui sukurti, kurį laimėjo architektas Algimantas Mikėnas. 

Tačiau gauti leidimą dramos teatro statyboms nebuvo lengva. Tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo kategoriškai uždraustà panašių objektų statyba, todėl sugalvota pradėti statyti prisidengus tuo, kad Panevėžiui reikia gerų kultūros rūmų. Visgi statyba prasidėjo dar kitaip – pagrindinis pastatas buvo vadinamas priestatu prie klubinės dalies, kuriai ir buvo oficialiai įteisintas statybos finansavimas.

Nauji rūmai atidaryti 1968 m., sovietinėje Lietuvoje tai buvo pirmieji nauji rūmai, pastatyti teatrui.
Štai ką, tuoj po atidarymo, apie naująjį Panevėžio dramos teatro pastatą sakė architektas V. J. Dičius: „Jeigu anksčiau daug kas laikėsi nuomonės, kad teatrui charakteringa kolonada, galingi frontonai, daugybė dekoro elementų, tai mūsų dienų jo architektūrą visų pirma lemia funkcija. Pagrindiniai teatro elementai – scenos dėžė, vestibiulis, fojė – ir tapo svarbiausiais pastato architektūrinės raiškos elementais.“

Panevėžio dramos teatro pastatas yra vertinamas kaip ryškus modernizmo architektūros pavyzdys: griežtų, asketiškų formų, neturintis simetrijos, fasaduose panaudotos horizontalios ištisinės stiklo juostos, apdaila santūri monochrominė – pilkos granitinio tinko spalvos. Šoninį fasadą puošia skulptoriaus Juozo Kėdainio metalo reljefas.

 

Teatro statybų info stendas, 1966 m. Aut. Kazimieras Vitkus. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

Naujų dramos teatro rūmų statyba, 1967 m. Panevėžio kraštotyros muziejus

2

Funkcija ir vidinė struktūra

Juozo Miltinio dramos teatro pastato funkcinė stiprybė yra ta, kad jis buvo projektuojamas tikslingai dramos teatro veiklai (nepaisant to, kad teko prisidengti Kultūros rūmų statybos tikslu). Kartu su projektavimu prasidėjo ir režisieriaus Juozo Miltinio glaudus bendradarbiavimas su architektu Algimantu Mikėnu. Pastarajam buvo suteikta galimybė pajusti teatro pulsą ir dvasią, pažinti jo „virtuvę“ – architektui buvo pasiūlyta sukurti kelių J. Miltinio spektaklių scenografiją.

Panevėžio dramos teatro pastatas buvo numatytas 3–4 aukštų su 600 vietų žiūrovų sale. Tačiau projektas ne kartą tikslintas, taip pat jau per statybas projektą aktyviai koregavo pats J. Miltinis.
Statybos darbų vadovas Stanislovas Juodikis prisimena, kad „Juozas Miltinis ir Vaclovas Blėdis buvo pilni netikėtų architektūrinio planavimo sprendimų. Tai atrodydavo taip: „Tu, Vacy, eik pas Stasį. Šitą pertvarą reikia perkelti va ten, o čia palikti sandėliui erdvę. Jam pasakyk, kad Mikėnas sutinka.“ Vacys eidavo pas Stasį, o Stasys „stumdavo“ pertvarą. J. Miltinis ir V. Blėdis mokėjo skaityti brėžinius.“

Dabartinį Panevėžio dramos teatro pastatą sudaro dvi dalys: pagrindinis pastatas ir po kelių metų pastatytas priestatas gamybinėms bei pagalbinėms patalpoms. Tačiau galima manyti, kad abiejų dalių projektavimas vyko nuosekliai, kaip nepertraukiamas procesas. Tai liudija parengtų brėžinių datos ir tai, kad pastate yra visos teatro veiklai reikalingos patalpos su gerai apgalvotais funkciniais ryšiais tarp jų.

Pastate yra labai įvairios paskirties patalpų: čia įsikūrusios tiek žiūrovams prieinamos viešosios erdvės (pvz.: kasos, vestibiulis, rūbinė, fojė, Didžioji ir Mažoji salė), tiek teatro administracijos darbo patalpos, tiek visuomenei uždaros pagalbinės teatro patalpos (pvz.: aktorių grimo kambariai, butaforijos, dekoracijų dirbtuvės ir sandėliai, kostiumų siuvykla, skalbykla, batsiuvio ir netgi nakvynės patalpos atvykstantiems aktoriams ir pan.). Bėgant laikui, pastato funkcionalumas patyrė tik keletą neesminių rekonstrukcijų, o visus pagrindinius teatro poreikius tenkina iki šių dienų.

Nematomos patalpos (2021 m.) Autorius - Martynas Plepys

Pastato schema

3

Didžioji fojė ir Didžioji salė

Kiekvieną Juozo Miltinio dramos teatro svečią pirmiausia pasitinka tambūras su bilietų kasomis, iš kurio patenkama į vestibiulį su rūbine. Jame tebėra autentiškos mozaikinio betono (terazzo) grindys ir langus puošiantis Liudviko Pociaus vitražas. Vestibiulis atrodo nedidelis, tačiau pats architektas Algimantas Mikėnas manė, kad jo plotas pakankamas; juk žiūrovai į teatrą renkasi ne visi iš karto, o pavieniui ar nedidelėmis grupėmis. Pasibaigus spektakliui, jie gali pasklisti tiek vestibiulyje, tiek fojė, nes šios erdvės susijungia.

Fojė – šviesi, erdvi, aiškių, netgi griežtų formų, kurią juosia antro aukšto galerija ir ją laikantys konsoliniai laiptai. Deja, autentiška fojė interjero apdaila nėra išlikusi. Anuomet čia lubas puošė kompozicija iš šviestuvų, kurie buvę sukurti ir pagaminti specialiai Panevėžio teatrui. Dabar šviestuvus yra pakeitusi dekoratyvi laiptuota kompozicija, simbolizuojanti aktoriaus kopimą į šlovę (aut. Juras Pilkauskas). Salės-fojė siena buvusi apdailinta faneruotomis medžio plokštėmis, toks pat medžiagiškumas atkartotas laiptų ir galerijos turėkluose. Vėliau ši apdaila buvo pakeista estetiškai griežtesne ir kone sterilia medžiaga – stiklu. Lygios šviesios sienų plokštumos taip pat patyrė įvairių transformacijų: buvusios ir sodriai mėlynos, o dabar pasirinkta nuosaikesnė pilka spalva. Anksčiau vitrininius fojė langus dengė užuolaidos.

Visgi ypač solidus buvo ir tebėra Didžiosios salės interjeras. Svarbu paminėti, kad medžiagiškumui ir koloritui ypač daug dėmesio skyrė pats J. Miltinis. Jis norėjo, kad sienų apdailos lentelių spalva būtų kaip 20 metų vandenyje išmirkusio ąžuolo – galiausiai tai buvo įgyvendinta; o šios dailylentės tebėra autentiškos ir šiandien. Taip pat J. Miltinis nurodė, kad proskenijo arka turi būti juoda, neblaškanti dėmesio, išryškinanti veiksmą scenoje. Taiklus architekto Vytauto Jurgio Dičiaus komentaras apie Panevėžio dramos teatro Didžiosios salės interjerą: „Intymus, jaukus salės tūris priartina, paruošia žiūrovą tam, ką jis pamatys scenoje; tai savotiška uvertiūra pastatymams.”

Didžioji salė ir didžioji fojė, 1969 ir 2021 m. Autoriai - Kazimieras Vitkus ir Martynas Plepys

Didžioji fojė (1969 m.) Autorius - Kazimieras Vitkus. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

4

Didžioji scena

Vienas iš priešprojektinių architekto Algimanto Mikėno didžiosios scenos pasiūlymų buvo panašus į tuo metu modernią ir vakaruose sparčiai populiarėjančią „black box“ (juodosios dėžės) tipo teatro salę. Architektas siūlė režisieriui J. Miltiniui perkelti vaidybos aikštelę į salės vidurį ir atsisakyti scenos dėžės. Tokiu atveju išnyktų ir proskenijo arkos, skiriančios sceną nuo salės, vaidmuo. Visgi režisierius J. Miltinis, pats aktyviai dalyvavęs Panevėžio dramos teatro projektavime, nuginčijo šią idėją sakydamas: „Visa, kas vyksta scenoje, yra žmogaus dvasios atspindys, kuris negali egzistuoti visai atvirai. Tai lyg paslaptis, kuriai užsiskleidus – uždangą uždarius, žiūrovas vėl lieka realaus, kasdieninio pasaulio apsuptas. Jei teatro scena perkeliama į salės vidurį, tai žiūrovas tarsi pats dalyvauja spektaklyje, ir čia jis, nelyginant operacinėje, stebi žmogaus sielos operaciją.“

Taigi buvo nuspręsta projektuoti ir įrengti klasikinę, proskenijo arka nuo žiūrovų atskirtą sceną: patogią – su kišenėmis šonuose ir arierscena gale; pakankamai erdvią – ji didesnė už žiūrovų salę, o avansceną numatyta dar praplėsti orkestrinę uždengiant grindų skydais. Tačiau techninė scenos įranga buvo pasirinkta ypač moderni: scenos ratas sumontuotas pagal Tartu teatro sukamos scenos pavyzdį, jis turėjo penkis greičio lygius; įtaisyti hidrauliniai pakėlėjai, įvairūs „prasmegimo“ liukai; įrengta iš nuotolio valdoma apšvietimo sistema. Taip pat įgyvendintas dar vienas neįprastas sprendimas, tebesantis ir šiandieniniame teatre – horizontas lanku. Toks galinės scenos draperijos įrengimas leido kurti įtikinamesnę perspektyvą ir papildomai pagerino akustiką.

Per 2018–2020 metais vykusią rekonstrukciją visi didžiosios scenos įrengimai buvo iš esmės atnaujinti ir automatizuoti, pritaikant šiandienines pažangias technologijas, kurios buvo projektuotos ir įrengtos kartu su specialistais iš Olandijos.

Didžiosios scenos renovacija (2019 m.) Aut. Arvydas Gudas

Didžiosios scenos statyba, 1966. Aut. Kazimieras Vitkus. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

Didžiosios scenos lubos (2021) Aut. M.Plepys

Didžiosios scenos statyba, 1966. Aut. Kazimieras Vitkus. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

5

Mažoji salė

Pirminiuose architekto Algimanto Mikėno pasiūlymuose pietvakarinė Panevėžio dramos teatro pastato dalis buvo planuojama kaip klubas. Jai numatytas atskiras įėjimas su erdviu vestibiuliu, pirmame aukšte planuotos vadinamosios ratelių ir žaidimų patalpos, o antrame – fojė bei šokių salė. Visgi J. Miltinio laikais ši pastato dalis buvo naudojama teatro reikmėms – antro aukšto salėje vykdavo repeticijos ir antradieniniai spektaklių aptarimai (dar vadinti „Juodaisiais“ arba „Skalbimo“ antradieniais, nes per juos aktoriai sulaukdavo režisieriaus kritikos).

Galiausiai ši salė pradėta naudoti ne tik repeticijoms, bet ir spektakliams (tapo Mažąja sale). Tačiau tam trūko patogaus pritaikymo: Mažoji salė neturėjo uždarų užkulisių, kuriuose būtų galima įrengti grimo kambarį, rekvizito ir sanitarines patalpas. Taip pat keblu buvo vaidinant ilgus spektaklius, nes aktoriai į šią salę patekdavo per tą patį įėjimą, kaip ir žiūrovai. Trūkumai buvo panaikinti per 2009 metų rekonstrukciją: suplanuotos visavertės užkulisinės patalpos ir suformuotas atskiras įėjimas aktoriams.

Mažosios fojė interjeras nėra reprezentatyvus – tikėtina, kad taip susiklostė istoriškai. Kol Mažojoje salėje vyko tik repeticijos, tol fojė patalpa nebuvo funkciškai reikalinga. Tačiau vėliau, šioje salėje pradėjus rodyti spektaklius, į šį pastato sparną žiūrovai yra nukreipiami per didžiąją fojė ir koridorių, vedantį per administracines patalpas. Visgi Mažosios salės fojė galėtų funkcionuoti netgi nepriklausomai – organizuojant žiūrovų patekimą per pirmame aukšte esančias antras įėjimo duris iš Laisvės aikštės pusės.

Dabartinėje Juozo Miltinio dramos teatro Mažojoje salėje vyksta maži kameriniai spektakliai bei spektakliai vaikams. Salė iš dalies paruošiama ir pritaikoma pagal režisieriaus statomo spektaklio sumanymą, atitinkamai pagal poreikį sustatomos žiūrovų kėdės.

Mažoji salė iki renovacijos (2012 m.) Aut. Lina Sirtautė ir Mažoji salė dabar (2021 m.) Aut. Martynas Plepys

Mažoji salė (2021 m.) Aut. Martynas Plepys

6

Miltinio laboratorija

2018 metais, kai Juozo Miltinio dramos teatro didžioji scena buvo uždaryta rekonstrukcijai, dekoracijų cecho patalpoje buvo įkurta „Miltinio laboratorija“. Tai dar viena – trečioji – teatro salė, skirta spektakliams rodyti. Šios salės atsiradimas nebuvo planuotas ir tik leido teatrui nesustabdyti savo veiklos atliekant didžiosios scenos rekonstrukciją. Tačiau „Miltinio laboratorija“ teatre prigijo ir spektakliai joje kuriami iki šiol.

Tai alternatyvi, netradicinė, „black box“ tipo teatro salė. Buvęs dekoracijų cechas dabar yra erdvi, tačiau tamsi patalpa – juodomis sienomis ir lubomis, taip pat ir juodomis lygiomis grindimis. „Miltinio laboratorija“ neturi jokių stacionarių ir klasikinei teatro scenai įprastų elementų: joje nėra scenos, nėra kulisų ir užkulisių, nėra proskenijo arkos, taip pat nėra pastovios auditorijos vietos. Taigi kiekvienam naujam scenos kūriniui ši erdvė yra suplanuojama ir pritaikoma iš naujo.

Į „Miltinio laboratoriją“ patenkama pro Didžiosios salės dešiniąją kišenę – pro daugiau nei 8 metrų aukščio duris, anksčiau skirtas dekoracijoms perkelti į sceną. Ši salė neturi savo fojė, bet iš jos yra tiesioginis išėjimas į vidinį kiemą. Nors kiemelis galėtų būti apibūdintas labiau technišku nei reprezentatyviu, tačiau per spektaklių pertraukas jis naudojamas kaip fojė po atviru dangumi. Be to, vidinis kiemas buvęs panaudotas ir dar kūrybiškiau – kaip papildoma erdvė spektakliui: veiksmas lauke buvo filmuojamas ir stebimas žiūrovams tebesant salės patalpoje.

Apskritai dėl savo pobūdžio ir išskirtinės auros „Miltinio laboratorija“ labai tinkama statyti ir rodyti eksperimentinius, šiuolaikinius spektaklius, taip pat – performansus ir kitokius kūrybinius eksperimentus.

"Roberto Zucco" ir "Teatralas" scenografija bei akimirkos iš spektaklių "Roberto Zucco", "Hotel Universalis", "Mūsiškiai", "Irano konferencija", "Perspective". Autoriai E. Krikščiūnas, T. Pavilionis, A. Gudas,

Miltinio laboratorijos durys, 2021 m. Aut. Martynas Plepys

7

Teatro kavinės ir Miltinio kava

Neatskiriama kiekvieno teatro socialinio proceso dalis – kavinė. Anksčiau Panevėžio dramos teatro kavinėje ilgus metus dirbo bufetininkė Bronė Končiuvienė, kuri virė kavą dar ir senojo teatro bufete. Kaip pasakoja teatro žmonės, tai viena pirmųjų vietų mieste, kur atsirado kava, o svarbiausia – tikra kava. Kiek ši istorija yra tikra – sunku pasakyti; juolab kad ir pats J. Miltinis leido legendoms gyvuoti, taip tarsi papildydamas paties teatro paslapties šydą.

Gyva ir dar viena legenda – apie paties J. Miltinio verdamą kavą. Režisierius šiuo gėrimu vaišindavo tik jam patinkančius asmenis, o recepto niekada niekam nėra atskleidęs. Kavos gaminimo ritualas taip ir liko tik jam vienam žinomas: pats jis ir skrudindavo pupeles, ir maldavo. Pasakojama, kad J. Miltinio paruošta kava būdavo tokia tiršta, kad varinis šaukštelis kurį laiką puodelyje laikydavosi vertikaliai, po to lėtai svirdavo, pasiekdamas puodelio kraštą. Beje, dabar „Miltinio kavos“ galima paragauti vienoje iš miesto centre veikiančių kavinukių.

Pačiame dramos teatre kavinė yra įkurdinta antrame fojė aukšte. Tiek konkreti erdvė, tiek jos funkcija yra nepakitusi; tačiau kavinės interjeras buvo keičiamas ne kartą. Autentiški baldai nėra išlikę – nei baras, nei staliukai su kėdėmis. Vis tarsi ieškoma geriausio varianto: renovuojant interjerą buvo pakeista ne tik baro baldo apdaila, bet ir jo vieta, kuri pakeitė ir staliukų išdėstymo galimybes, ir žmonių judėjimo trajektorijas. Taip pat buvo planų pritaikyti fojė platesniam renginių spektrui: kultūriniams, edukaciniams, visuomeniniams; o kartu ir kavinę padaryti veikiančią ne tik prieš renginius. Šie planai nėra įgyvendinti.

Be teatro fojė kavinės, kurioje dabar galima lankytis tik vykstant spektakliams, pastato pietvakarinio sparno pirmame aukšte daug metų gyvuoja ir nuo teatro nepriklausoma, viešai lankoma kavinė. Tam tikrą laiką ji netgi turėjo pavadinimą „Teatro kavinė“ (dabar čia įsikūrusi picerija). Nors ši kavinė turi tokią neatsiejamą vietą, ji nėra tapusi teatro žiūrovų pamėgta vieta pratęsti bendravimą po spektaklio.

 

Teatro kavinė 1969 ir 2012 metais. Autoriai - Kazimieras Vitkus ir Lina Sirtautė

Teatro kavinė dabar (2021 m.) Aut. Martynas Plepys

8

Viešbutis „Nevėžis“

Garsieji režisieriaus J. Miltinio spektakliai didelio susidomėjimo sulaukė dar pokariu. Panevėžio dramos teatras tapo žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Į spektaklius atvykdavo žiūrovai ir teatro bei kino profesionalai iš Rygos, Talino, Leningrado, Maskvos, jau neminint žiūrovų iš gretimų miestų bei rajonų.

Matyt, žinomumo ir didelio teatro lankomumo atoslūgio nesitikėta, nes tik pradėjus Panevėžio dramos teatro naujųjų rūmų statybą, jau kitąmet pasirodė ir naujo Panevėžio viešbučio projekto eskizas. Kiek vėliau viešbutis iš tiesų buvo pastatytas. Taikliai yra pasakyta, kad „Miltinis kūrė ne tik Panevėžio dramos teatrą, bet ir Panevėžio miestą.“

Naująjį Panevėžio viešbutį, kuris pavadintas „Nevėžiu“ (vėliau pervadintas „Panevėžiu“), suprojektavo architektas Alfredas Paulauskas. Viešbučio statyba baigta 1972 metais, tai buvo vienas aukščiausių to meto Lietuvos viešbučių.
Modernistinio daugiaaukščio pastato architektūra kurta derinant du tūrius: vertikalų ir horizontalų, laikantis tarptautinio to laikotarpio funkcinio tipo. Aukštósios pastato dalies kompozicija sudaryta iš lygių sienų, langų ir balkonų derinio, pagrindinis fasadas lengvai įlenktas. Naudotos tuo metu pažangios monolitinės konstrukcijos.

Viešbutis pastatytas tiesiai priešais dramos teatro pastatą – kitoje Laisvės aikštės pusėje – ir tapo svarbiu objektu formuojant naująjį Panevėžio centrą. Nors daugiaaukščio architektūra yra minimalistinė, savo dydžiu jis tarsi užvaldė visą aplinkinę erdvę ir tapo pagrindiniu viso miesto vertikaliuoju akcentu. Tuo metu daugiaaukščių statyba istorinėje erdvėje tapo būdingu laikmečio savitumu (statyti daugelio didžiųjų Lietuvos miestų centruose), bet ji neretai vertinta neigiamai dėl per daug ryškaus užstatymo kontrasto. Šiuo atveju trylikos aukštų objektas stipriai kontrastuoja net ir su senosiomis miesto aukščio dominantėmis – bažnyčiomis.

Visgi vos baigtas statyti viešbutis „Nevėžis“ nuolat reprezentavo miestą sovietmečio fotografijų albumuose; o šiandien jis yra beveik nenaudojamas ir nyksta.

Viešbučio „Nevėžis“ eskizai. Aut. A. Paulauskas

Teatras ir viešbutis (1969 m.) Aut. Kazimieras Vitkus

Viešbutis pro teatro langus (2021 m.) Aut. Martynas Plepys

9

Visuomeninis centras „Girstupis“ Kaune

J. Miltinis – neabejotinai fenomenalus režisierius, tačiau jo įtaka apima kur kas platesnę sritį. Lyg pats būtų architektas, jis aktyviai dalyvavo projektuojant ir statant savo Panevėžio dramos teatro naująjį pastatą. Taip pat jo režisuotų spektaklių kokybė ir didelis žiūrovų skaičius darė įtaką Panevėžio miesto augimui ir lėmė naujo viešbučio statybas. Tačiau J. Miltinio „architektūriniai pasiekimai“ nusidriekė net iki Kauno! Mat būtent Kaune statytam visuomeniniam centrui „Girstupis“ (dabar vadinasi „Girstučio“ kultūros rūmai) buvo pritaikyta Panevėžio teatro pastato projekto dalis.

Visuomeninis centras „Girstupis“ Kaune prie dabartinių Kovo 11-osios ir Chemijos gatvių, pradėtas projektuoti 1966 metais. Kompleksą sudaro du stambūs korpusai, kurie buvo kuriami kaip du savarankiški objektai: prekybos centras ir dirbtinio pluošto gamyklos poilsio kompleksas. Projektinę užduotį šiems objektams parengė architektas Algimantas Lėckas, o projektą užbaigė architektas Vytautas Jurgis Dičius.
Planuojant poilsio komplekso pastato dalį, buvo numatytas 600 vietų gamyklos klubas, sporto salė, plaukimo baseinas ir kavinė. Tačiau dar tik derinant projektinę užduotį, jau buvo manoma, kad kompleksas bus skirtas ne tik gamyklos darbuotojams, bet ir Kauno miesto žmonėms. Taigi buvo suderinta nauja apimtis: vietoj klubo – projektuoti teatro tipo 600 vietų žiūrovų salę su scena, kulisais, scenos dėže, artistų ir kitomis pagalbinėmis patalpomis. Buvo skubama, todėl šiai pastato daliai ir panaudotas Panevėžio dramos teatro scenos ir jos įrangos projektas.

Sovietmečiu buvo plačiai paplitusi praktika objektus statyti pagal tipinius projektus. Tačiau Panevėžio dramos teatro ir „Girstupio“ atvejai yra kiek kitokie. Kaune buvo panaudota tik dalis Panevėžio teatro pastato projekto (t. y. tik scena) – kitos patalpos ir interjero apdaila projektuoti nekopijuojant Panevėžio teatro rūmų. Visgi abiejų pastatų tūrinė kompozicija yra labai panaši, galbūt dėl to, kad to meto modernizmo architektūra pasižymėjo minimalizmu ir grynai funkcine estetika.

"Girstupio" eskizas (1979 m.) Aut. - V. J. Dikčius ir "Girstupis" 1975 ir 2021 metais

Laiko juosta

1913

Atidaryta miesto bendruomenės teatro salė pastate Respublikos gatvėje: pramonininko ir filantropo Stanislovo Montvilos iniciatyva perstatytos anksčiau čia buvusios mielių ir spirito fabriko šaltkalvystės dirbtuvės.

1913

1940

Įkurtas Panevėžio dramos teatras. Teatrui perduoti S. Montvilos teatro rūmai (senasis teatras).

1940

1941

N. Pogodino pjesės „Sidabrinis slėnis“ premjera.

1941

1953

Nutarta naują teatrą statyti kalėjimo teritorijoje (vėliau šio varianto atsisakyta).

1953

1959

Lenino (dab. Laisvės) aikštės ir Elektros gatvės kampe išskirtas žemės sklypas miesto kultūros rūmų statybai.

1959

1960

Uždarą konkursą Panevėžio teatro rūmams sukurti laimėjo arch. A. Mikėnas.

1960

1964

Parengtas techninis darbo projektas (vyr. arch. Mažeikienė, konstrukt. Pauža).

1964

1968

Naujųjų dramos teatro rūmų atidarymas.

1968

1972

Pastatytas viešbutis „Nevėžis“.

1972

1975

Panevėžio dramos teatro vestibiulio langus papuošė dailininko Liudviko Pociaus vitražas.

1975

1975

Pastatytas visuomeninis centras „Girstutis“.

1975

1979

Pastatytas teatro priestatas.

1979

1995

Panevėžio dramos teatras pavadintas Juozo Miltinio dramos teatru.

1995

2008

Dramos teatro pastato renovacija (šiltinimas, vėdinimo, šildymo sistemų atnaujinimas).

2008

2009

Mažosios salės rekonstrukcija.

2009

2011

Didžiosios fojė interjero atnaujinimas.

2011

2020

Didžiosios scenos rekonstrukcija, Didžiosios salės renovacija, kitų pagalbinių patalpų atnaujinimas.

2020

Šaltiniai

Vaiškūnienė, D., Žmogus sukėlęs vėją teatro padangėje [interaktyvus]. 2012-07-03 [žiūrėta 2021-10-14]. <http://alkas.lt/2012/07/03/lietuvos-kurejai-zmogus-sukeles-veja-teatro-padangeje/>

 

Juozo Miltinio dramos teatras, Juozas Miltinis [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-10-14]. <https://www.miltinioteatras.lt/juozas-miltinis/>

Vaiškūnienė, D., Žmogus sukėlęs vėją teatro padangėje [interaktyvus]. 2012-07-03 [žiūrėta 2021-10-14]. <http://alkas.lt/2012/07/03/lietuvos-kurejai-zmogus-sukeles-veja-teatro-padangeje/>

 

Juozo Miltinio dramos teatras, Juozas Miltinis [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-10-14]. <https://www.miltinioteatras.lt/juozas-miltinis/>

 

Juozo Miltinio dramos teatras, Teatro istorija [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-10-14]. <https://www.miltinioteatras.lt/teatro-istorija/

 

Juozo Miltinio dramos teatras [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-10-14]. <https://lt.wikipedia.org/wiki/Juozo_Miltinio_dramos_teatras>

 

Teatrai.lt, Juozo Miltinio dramos teatras [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-10-14]. <http://www.teatrai.lt/teatrai/juozo-miltinio-dramos-teatras/id-36>

 

Kaziukonis, L., Apie Juozą Miltinį ir naujų teatro rūmų statybą [interaktyvus]. 2017-03-14 [žiūrėta 2021-10-14]. <https://paneveziokrastas.pavb.lt/istorijos-puslapiai/apie-juoza-miltini-ir-nauju-teatro-rumu-statyba/>

 

Kaziukonis, L., Negavus lėšų teatro remontui, paprašė perleisti gyvenamąjį namą [interaktyvus]. 2017-05-19 [žiūrėta 2021-10-14]. <https://paneveziokrastas.pavb.lt/istorijos-puslapiai/negavus-lesu-teatro-remontui-paprase-perleisti-gyvenamaji-nama/>

 

Pilkauskas, D., Švietimas ir kultūra Panevėžyje 1940–1941 m. [interaktyvus]. 2018-12-20 [žiūrėta 2021-10-14]. <https://paneveziokrastas.pavb.lt/istorijos-puslapiai/svietimas-ir-kultura-panevezyje-1940-1941-m/>

 

Kaziukonis, L., Iš pasišventėlio teatrui Juozo Miltinio prašymų [interaktyvus]. 2019-01-19 [žiūrėta 2021-10-14]. <https://paneveziokrastas.pavb.lt/istorijos-puslapiai/is-pasisventelio-teatrui-juozo-miltinio-prasymu/>

 

Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas, Senasis Panevėžio teatro pastatas archyvų dokumentuose [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-10-14]. <https://www.archyvai.lt/lt/paa_parodos/paa_virtualios_parodos/senasis-panevezio-teatro-5tjn.html>

 

Projekto „Pastatai Kalba. Panevėžys“ surinkta medžiaga.

 

Juozo Miltinio dramos teatras, Salės [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-10-14]. <https://www.miltinioteatras.lt/sales/>

 

LRT Plius laida, 2 Eilė: teatro žmonės. Algis Galinis: kiekviena karta turi turėti savo teatrą, nes jis visada turi būti naujas [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-10-14]. 

<https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000112371/2-eile-teatro-zmones-algis-galinis-kiekviena-karta-turi-tureti-savo-teatra-nes-jis-visada-turi-buti-naujas>

Nagrockienė, I., Teatro skola iki gyvos galvos [interaktyvus]. 2020-12-13 [žiūrėta 2021-10-14]. <https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/teatro-skola-iki-gyvos-galvos/?fbclid=IwAR3tEaVxV-3U2BflA6imX0-B_7a0CZOHALqPmrQP-Y-WFbiiWQHxe6EqF0 Q>

 

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Algimantas Mikėnas [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-10-14]. <https://www.vle.lt/straipsnis/algimantas-mikenas/>

 

Panevėžio kraštas virtualiai, Juozas Miltinis. Legendinio režisieriaus įprasmintomis vietomis. Režisieriui Juozui Miltiniui – 110. Panevėžyje. 1959–1980 m. [interaktyvus]. 2017-09-01 [žiūrėta 2021-10-14]. <https://paneveziokrastas.pavb.lt/virtuali-fotoparoda/legendinio-rezisieriaus-juozo-miltinio-vietomis/panevezio-laikotarpis-1959-1980-m/>

 

Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui – 80. Naujasis teatras. Statyba 1965–1967 m. Teatro pastatas [interaktyvus]. 2020-12-07 [žiūrėta 2021-10-14]. <https://paneveziokrastas.pavb.lt/virtuali-fotoparoda/panevezio-juozo-miltinio-dramos-teatrui-80/naujasis-teatras-statyba-1965-1967-m-teatro-pasta tas/>

 

Juozo Miltinio dramos teatras, 2020 m. materialiojo turto patalpų nuomos konkursas [interaktyvus]. 2020-12-10 [žiūrėta 2021-10-14]. <https://www.miltinioteatras.lt/naujienos/n2020-m-materialiojo-turto-patalpu-nuomos-konkursas1/>

 

Juozo Miltinio palikimo studijų centras, paieška: Teatro istorija [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-10-14]. <http://www.miltinis.lt/index.php?3578742686>

Literatūra ir menas, 1967-11-25 (48(1098)).

 

ARCHITEKTŪROS [ekskursijų] FONDAS, Panevėžys.Sovietmetis. Panevėžys: Nevėžio spaustuvė, 2003.

 

Vilkončius, E., Sovietinis modernizmas. Senvagė, 2017 (1).

 

Almonaitytė-Navickienė, V., Purvinaitė, R. M., Architekto Alfredo Paulausko kūryba. Kaunas: Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius, 2018.

 

Juodikis, S., Kaip mes Juozui Miltiniui, miestui ir Lietuvai statėme teatrą. Senvagė, 2014 (2).

 

Mordaitė., L., Štai jis – gražuolis. Reportažas ir naujo Panevėžio dramos teatro. Tėvynė, 1968-02-17 (21(881)).

 

Lebednykienė, J., Panevėžys. Senovė ir dabartis. Vilnius: Vaga, 2003.

 

Rudokas, J., Istorija, kuria galime didžiuotis. Vilnius: Gairės, 2002.

 

Dičius, V., Naujasis Panevėžio teatras. Literatūra ir menas, 1968-03-02 (9(1111)).

Gimęs keturiasdešimtaisiais. Panevėžio tiesa, 1965-11-21 (231(3886)).

 

Almintas, Č., Rūmai sveikina aikštę. Panevėžio tiesa, 1967-11-21. 

 

Kudirkienė, G., Prie picos neprilipo teatro dvasia. Panevėžio rytas, 2006-07-15 (157(3841)).

 

Mikučionytė, R., Spektaklius žmonės žiūrės nešaldami. Panevėžio balsas, 2008-10-30 (248(14231)).

 

Mačiulis, A., Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018.

 

Mačiulis, A., Naujas kultūros ir sporto kompleksas Kaune. Statyba ir architektūra, 1975 (8(194)).

 

Kamane.lt, VAM_L-III_S-1_02-02 [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-10-14]. <https://kamane.lt/lit/Media/Images/VAM_L-III_S-1_02-02?fbclid=IwAR2hNoJI74Yg1xUGSM8DIBru7VXuGtE7ycF-xB_5FZ0_C9Atd5kaTZ66hG8>

 

Mikučionytė, R., Vizualiajam menui J. Miltinio teatro durys atviros [interaktyvus]. 2017-07-28 [žiūrėta 2021-10-14]. <https://aina.lt/vizualiajam-menui-j-miltinio-teatro-durys-atviros/>

 

Mikučionytė, R., Miltinio dramos teatro didžiosios scenos renovacija kainuos daugiau nei 4 mln. Eurų [interaktyvus]. 2018-11-28 [žiūrėta 2021-10-14]. <https://www.delfi.lt/miestai/panevezys/miltino-dramos-teatro-didziosios-scenos-renovacija-kainuos-daugiau-nei-4-mln-euru.d?id=79711453>

 

bernardinai.lt, J. Miltinio dramos teatre – pokyčių vėjai [interaktyvus]. 2019-08-22 [žiūrėta 2021-10-14]. <https://www.bernardinai.lt/2019-08-22-j-miltinio-dramos-teatre-pokyciu-vejai/>

 

jp.lt, J. Miltinio dramos teatro didžiosios scenos renovacijos pradžia išskirtinė – per Teatro dieną [interaktyvus]. 2019-03-15 [žiūrėta 2021-10-14]. <https://jp.lt/j-miltinio-dramos-teatro-didziosios-scenos-renovacijos-pradzia-isskirtine-per-teatro-diena/>

 

Jalianiauskienė, V.,  Neįkainojamas Maestro palikimas [interaktyvus]. 2018-02-04 [žiūrėta 2021-10-14]. <https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/neikainojamas-maestro-palikimas/>

 

gatvesgyvos.lt, Diena Panevėžyje – teatro, skulptūrų ir pramonės mieste [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-10-14]. <https://www.gatvesgyvos.lt/diena-panevezyje-teatro-skulpturu-ir-pramones-mieste/>

 

Mikučionytė, R., Dėl „Mūsiškių“ teatrą paliekantis Jevsejevas: dirbtinių ir tikrų skandalų virtinėje – rėksniai ir tinginiai, terorizuojantys kūrybingus kolegas [interaktyvus]. 2019-11-30 [žiūrėta 2021-10-14]. <https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1121028/del-musiskiu-teatra-paliekantis-jevsejevas-dirbtiniu-ir-tikru-skandalu-virtineje-reksniai-ir-tinginiai-t erorizuojantys-kurybingus-kolegas

 

Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialas Rajoninio skyriaus projektai „Penkmečio statyboms“. Statyba ir architektūra, 1966 (06).

 

Virtualus architektūros muziejus, paieška: girstupis [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-10-14]. <http://archmuziejus.lt/lt/paieska/?query=girstupis>

 

Paškevičienė, L., Panevėžio miesto centro architektūrinė raida. Archiforma, 2007 (4 (40)).