Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

adresas

Gedimino pr. 22, Vilnius

teatro darbuotojų skaičius

82

žiūrovinės salės

1

teatro pastatas atidarytas

2005 m.

tekstai

Kostas Biliūnas, Artūras Savko

1

Žiemos sodas

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro salė virš įvažiavimo arkos Gedimino prospekte nėra atskiras pastatas, o buvusio vieno didžiausių miesto viešbučių komplekso dalis. 1899–1903 m. pastatytą grandiozinį 4 aukštų viešbutį „Bristol“ suprojektavo tuometis miesto architektas Konstantinas Korojedovas. Pastato forma plane primena Ω raidę: jo centre yra tarp dviejų pastato dalių įspraustas įvažiavimas į vidinį kiemą. Iš pradžių šioje vietoje buvo pastatyti trijų arkų vartai su atvira dekoratyvine galerija viršuje, vedantys į vidinį kiemą. Galerija neturėjo konkrečios funkcijos ir į ją nebuvo suprojektuotas patekimas iš viešbučio patalpų. Pažvelgę į dabartinį Mažojo teatro fasadą galime matyti buvusių vartų struktūrą – tik šoninės arkos apačioje (pro vieną iš jų dabar patenkama į kasos vestibiulį) buvo atviros ir skirtos praeiti į kiemą. Viršutinėje vartų dalyje nebuvo sienos – tik korintinės kolonos, laikančios antablementą, skulptūros ir neišlikusios keturios dekoratyvinės vazos pačiame buvusių vartų viršuje.

Dar nebaigus viešbučio statybų, nefunkcionali erdvė virš įvažiavimo vartų buvo rekonstruota, išplėsta, o jos vietoje įrengta salė-žiemos sodas. Architektas Antonas Filipovičius-Dubovnikas sujungė naująją salę su viešbučio patalpomis, o pačią salę perdengė stiklo blokelių skliautu. Dubovniko suprojektuota erdvė – naujos, moderno architektūros kūrinys, kuriame susijungia viskas, kas priešinga išpuoštam, pompastiškam istorizmo stiliaus „Bristolio“ viešbučio organizmui: tai aiški ir paprasta forma, nepaslėpta, o priešingai – išeksponuota, laikanti stiklo blokelių konstrukciją ir geriausiai išnaudojanti natūralią šviesą. Vos keleriais metais vėliau nei viešbutis įrengta salė-žiemos sodas jau brėžia kardinaliai naujos architektūrinės epochos pradžią.

Stiklinis salės stogas vėlesniais metais buvo uždengtas, tačiau jos tūris buvusio viešbučio struktūroje išliko kaip kontrastingas ir originalus elementas, kuriame susijungia skirtingos architektūrinės koncepcijos: įvažiavimo vartų istorizmas, žiemos sodo modernas ir šiuolaikiniai sprendimai, pritaikant šią savitą erdvę teatro poreikiams.

Vilnius, Jurgio prospektas (XX a. pr.) MAB atvirukas

Didysis teatras Vilniuje, (XX a. pr.) MAB atvirukas

2

Didysis teatras

Istorinis sutapimas, kad Valstybinis Vilniaus mažasis teatras įsikūrė pastate, kuriame nuo pat pastatymo pradžios veikė Didysis teatras. Amžių sandūroje pramoginio teatro ir viešbučio funkcijos neretai grupuotos kartu, tad pirminis Korojedovo projektas ir buvo teatro koncertinė salė su viešbučiu. Pati salė buvusi ne pastato centre, o kairėje komplekso dalyje ir egzistavo labai trumpai – 1904 m. kilęs gaisras ją gerokai apgadino. Buvo nuspręsta salės neatkurti. Visas apdegęs kairysis viešbučio sparnas buvo perstatytas, o salės vietoje įrengti butai. Šiandien niekas nebeprimena buvusio teatro architektūros.

Vos keletą metų veikęs Didysis teatras buvo turtingos ir eklektiškos viešbučio fasado puošybos tąsa. Įėjimą iš prospekto pusės žymėjo platus kolonomis paremtas stogelis. Viduje pro tambūrą buvo patenkama į erdvų vestibiulį su kolonomis. Iš jo dviem simetriškomis laiptinėmis kylama į analogišką antro aukšto vestibiulį su kolonomis ir skulptūromis, o iš jo patenkama tiesiai į salę. Tiek patalpų išdėstymo schema, tiek ir pati salė buvusi panaši į kitą Korojedovo tuo pačiu metu projektuotą pastatą – Miesto salę (dab. Lietuvos nacionalinė filharmonija) ar kiek anksčiau projektuotą Žydų teatrą (dab. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus). Tik Didžiojo teatro salės puošyba gausesnė, prabangos įspūdis didesnis. Balkonai buvę suskaidyti suporuotomis kolonomis (tokios sudvejintos kolonos atsikartoja ir įvažiavimo vartų kompozicijoje), sekant turbūt labiausiai teatrų architektūroje kopijuotu Paryžiaus Opéra Garnier teatro neobarokiniu įvaizdžiu. Barokines didikų rūmų erdves primenanti auditorija ilgus dešimtmečius buvo teatro projektuotojų siekiamybė.

Sudegusio Didžiojo teatro tuometiniame Šv. Jurgio prospekte scenos patalpa buvusi pakankamai gili. Joje buvo suprojektuota štangų sistema ir pakankamai aukštos lubos, užtikrinusios mažiausią reikalingą dekoracijų pakėlimo aukštį, taigi pritaikyta teatro veiklai, tačiau be papildomos erdvės dekoracijoms scenos gilumoje. Iš karto už scenos – koridorius su aktorių patalpomis.

Didžiojo teatro brėžinys (1899 m.)

Didžiojo teatro brėžinys (1899m.)

3

Vestibiulis

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro žiūrovinės pirmo ir antro aukštų patalpos išlikusios nuo „Bristolio“ viešbučio laikų, tačiau dabartinę išvaizdą įgavo tuomet, kai salė-žiemos sodas buvo atskirta nuo viešbučio ir išnuomota. Įrengtas atskiras įėjimas iš lauko ir puošnūs laiptai, iš pirmo aukšto vedantys į salę. Pirmoji šių patalpų nuomininkė, prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, buvo lietuvių tautinė draugija „Rūta“, kurios tikslas buvo jungti ir kultūriškai šviesti Vilniaus ir jo apylinkių lietuvius. Draugijos įsikūrimo naujose patalpose proga Mikalojus Konstantinas Čiurlionis nutapė simbolistinę uždangą, skirtą salės teatrinei veiklai. XXI a. patalpas pritaikant Mažajam teatrui, uždangos kopija buvo nutapyta ant laiptinės sienos.

Sale naudojosi ne vien tik „Rūtos“ draugija, bet ir įvairios kitos kultūros įstaigos – iki 1935 m. salė ir į ją vedantis vestibiulis nuomoti iš viso šešiems kino teatrams. Sovietiniais metais, iki pat šių patalpų perdavimo Mažajam teatrui 1990 m., pirmajame aukšte veikė valgykla „Šešupė“, turėjusi pagrindinę 100 vietų salę ir 30 vietų uždarą salę, skirtą nomenklatūrai. Patalpoje, turinčioje tiesioginį patekimą iš dabartinio Gedimino prospekto veikė pieno baras, o didžioji dalis kitų buvusio „Bristolio“ viešbučio patalpų buvo naudojamos pagal pirminę paskirtį – jose veikė „Vilniaus“ viešbutis.

Nuo pirmųjų nuomininkų pirmajame XX a. dešimtmetyje iki vėlyvojo sovietmečio pirmo ir antro aukštų patalpos buvo nuolat pertvarkomos, dalijamos pertvaromis, keičiamas jų interjeras ir erdvių suskirstymas. Skirtingų naudotojų – draugijų, kino teatrų, maitinimo įstaigų, radijo – poreikiai diktavo ir šių patalpų transformacijas. 2005 m. atnaujintose patalpose, išardžius buvusius sudalijimus, siekta atkurti pirminį „Rūtos“ draugiją menantį interjero vaizdą, tačiau kartu erdves pritaikant specifiniams teatro poreikiams. Dėl šio neišvengiamo kompromiso labiausiai nukentėjo raiškiausia viso interjero erdvė – atvira istorizmo laiptinė. Turėjusi būti jungiančiąja, tradicinę teatro architektūrą primenančia prabangia dominante, po rekonstrukcijos ji tapo užblokuota centre įrengto lifto.

A_Laiptinė prieš rekonstrukciją (apie 2000 m.) Projektavimo ir restauravimo institutas

Pirmo aukšto fojė prieš renovaciją (apie 2000). Projektavimo ir restauravimo institutas

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (2021 m.) Aut. – Martynas Plepys

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (2021 m.) Aut. – Martynas Plepys

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (2021 m.) Aut. – Martynas Plepys

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (2021 m.) Aut. - Martynas Plepys

4

Darbuotojų patalpos

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įsikūrimas prasidėjo 1990 m., kai ką tik įsteigtam teatrui buvo perduotos patalpos Gedimino prospekte. Ilgai derėtasi dėl tikslaus patalpų išdėstymo su jų savininku – „Vilniaus“ viešbučiu. Svarstyti įvairūs salę papildančių patalpų variantai, kurie būtų tinkami pritaikyti teatro funkcijai. Galutinis patalpų išdėstymas ir rekonstrukcijos projektas patvirtintas po dešimtmečio derinimų ir planavimų 2000 m., o teatras iškilmingai atidarytas žiūrovams 2005 m.

Visos sceną aptarnaujančios patalpos ir darbuotojų kabinetai, t. y. visos darbinės patalpos, kurios įprastai atskirai stovinčiuose teatro pastatuose būna išdėstytos puslankiu aplink svarbiausią teatro patalpą – sceną, yra išsidėsčiusios palei autentišką buvusios viešbučio struktūros elementą – ilgą ir platų koridorių. Išskirtinė Mažojo teatro architektūrinė ypatybė – tai specifinės teatro funkcijos sutalpinimas į visiškai kitai paskirčiai suplanuotą struktūrą. Žiūrovams nematoma darbinė teatro dalis išsidėsčiusi maždaug dvidešimtyje patalpų aplink koridorių – nuo 1903 metų jose būta 10 įvairaus dydžio viešbučio „Bristol“ numerių. Koridorius, atkūrus kai kuriuos sienų ir lubų puošybos elementus, atrodo autentiškai – aukštos lubos, aukštų profiliuotų durų eilės, raudonas kilimas. Šis vaizdas ir dabar intuityviai atpažįstamas kaip prabangaus viešbučio interjeras.

Buvusiuose viešbučio numeriuose įsikūrusi teatro administracija, aktorių grimo kambariai, drabužinės, skalbykla, sanitariniai mazgai, repeticijų salė, dekoracijų ir techninės įrangos sandėlis. Nors pastato išorė sukonstruota iš ryškių, net pompastiškų neobarokinių formų ir kartotinių puošybos elementų, buvusio viešbučio numerių interjeruose išlikusi priešinga puošyba– rami, subtili ir individuali. Ryškiausi ir puikiai išlikę pavyzdžiai – tai krosnys, kurių baltus koklius papildo grafiški augaliniai ankstyvojo moderno raštai, kiekviename kambaryje sukomponuoti originaliai.

5

Auditorija

Pagrindinė teatro salė patyrė įvairias transformacijas, kurias galima būtų suskirstyti į kelis etapus. Sudėtinga tiksliai nusakyti, kaip atrodė 1902 m. pagal Filipovičiaus-Dubovniko projektą prie įvažiavimo į viešbučio kiemą vartų pristatyta salė-žiemos sodas. Panašu, kad fasadinė dalis (žvelgianti į prospektą) buvusi atvira, pereinama galerija-lodžija, o siena su stiklinių blokelių arkomis, dabar matoma fasade, buvusi giliau, atitraukta nuo fasado. Taigi žiemos sodas buvo dengtas stiklo blokelių skliautu, virš kurio nebebuvo papildomo stogo, o iš abiejų galų salę rėmino sienos su trigubomis stiklo blokelių arkomis. Iš trijų pusių apšviečiama patalpa iš tiesų galėjo būti naudojama kaip viešbučio svečių poilsio patalpa, apstatyta egzotiniais augalais. Salei su dideliais šilumos nuostoliais dėl itin laidaus stiklinio stogo apšildyti buvo suprojektuotos keturios krosnys, išdėstytos tarp arkų.

Vis dėlto žiemos sodo sprendimas greičiausiai nepateisino lūkesčių, nes dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą patalpa buvo išnuomota kaip renginių salė ir jau niekada nebebuvo naudojama pagal savo pirminę paskirtį. Kažkuriuo metu iki 1935 m., galbūt keliais etapais, buvęs žiemos sodas rekonstruotas į uždarą salės patalpą ir ilgainiui prarado peršviečiamos, skaidrios erdvės savybes. Universaliai salei, daugiausia naudotai kinui rodyti, buvo taikomi visiškai kitokie reikalavimai negu egzotinių augalų šiltnamiui. Per pertvarką salės plotas buvo padidintas, sumažinus atvirą galeriją-lodžiją, – siena su stiklo blokelių arkomis „perstumta“ arčiau prospekto, t. y. iš naujo sumūryta tarp korintinių fasado kolonų, o naujai atsiradusioje erdvėje įrengta scena. Nedidelė scena buvo ir tada, kai čia veikė kino teatras „Polonia“, o pritaikius patalpas Lenkijos radijo veiklai, proskenijo arka panaikinta, vėl sumažinus salę.

2005 m. scena įrengta priešingoje pusėje, negu būta XX a. pradžioje. Senosios scenos dalyje dabar – techninės apšvietėjų ir garso operatorių patalpos.

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (2021 m.) Aut. - Martynas Plepys

Scena (2021 m.) Aut. Pijus Girdziušas

6

Scena

Iki šių dienų išlikusios dvi Filipovičiaus-Dubovniko žiemos sodą menančios arkos salės priekinėje ir galinėje sienose. Palubėje matomos pusapskritės arkos yra tik viršutinės dalys buvusių aukštų stiklo blokeliais išklotų arkų, kokias šiandien matome pagrindiniame teatro fasade.

2000–2005 m. Projektavimo ir restauravimo instituto komandai, vadovaujamai architektės Nijolės Ščiogolevienės, įrengiant šioje salėje teatrą buvo geriausiai išnaudota buvusi struktūra, įvedant ir keletą naujų elementų. Daugiausia pokyčių įvyko dabartinės teatro scenos zonoje, kuri įrengta kino teatro aparatinės vietoje – dabartiniame teatre scena perkelta į priešingą patalpos pusę, nei buvo XX amžiaus pradžioje. Taip žiūrovų patalpos racionaliai susijungia su auditorija, o teatro darbuotojų ir sceną aptarnaujančios patalpos – su scena. Vietoj buvusio kino aparatinės priestato naujai suformuota mažytė arierscena, kurią užbaigia lenkta siena. Tarp dviejų kolonų, kurios žiemos sodo laikais skyrė stiklo blokelių arkas, centre įmontuotas scenos dekoracijų keltuvas. Iš teatro sandėlio Labdarių g. atvežtos dekoracijos, kurios su keltuvu iš įvažiavimo, esančio po sale, zonos gali būti pakeliamos tiesiai į sceną.

Pagal pirminę Valstybinio Vilniaus mažojo teatro vadovo režisieriaus Rimo Tumino viziją, planuota salės žiūrovinę dalį palikti demokratiškai atvirą, be stacionaraus amfiteatro ir laisvai pritaikomą įvairiems scenarijams, panašiai kaip XX a. viduryje išpopuliarėjusiose „black box“ (juodosios dėžės) tipo salėse. Tačiau bandomieji spektakliai atskleidė geresnio matomumo poreikį – dėl to suprojektuotas švelniai kylantis amfiteatras, o parterio gale – žiūrovų balkonas. Tačiau ir šis sprendimas nepasiteisino. Galiausiai nuspręsta įrengti dabartinį tradiciškai kylantį amfiteatrą, užtikrinantį reikalingą scenos matomumą.

7

Stiklinis skliautas

Nors seniai nebenaudojamas pagal savo pirminę paskirtį, teatro salės lubas formuojantis stiklo blokelių skliautas iki šiandien yra ryškiausia ir išskirtiniausia viso Valstybinio Vilniaus mažojo teatro patalpų architektūrinė ypatybė. Estetiška ir išraiškinga stogo perdanga, kurioje susijungia apkrovas laikanti konstrukcija, natūralaus apšvietimo funkcija ir detalių estetika (šešiabriauniai blokeliai), – atspindi moderno epochos naujoves. O svarbiausia, besikeičiantį požiūrį į architektūrą, kuri jau nebeturi būti tik puošni ir primenanti praeitį. Architektūroje pradedamas atrasti konstrukcijų, natūralių erdvę formuojančių paviršių grožis ir naujos įvairių medžiagų, šiuo atveju – stiklo, galimybės.

Daugelį dešimtmečių stiklinis skliautas buvęs iš apačios uždengtas lenktą formą atkartojančiomis lubomis (sovietmečiu – faneros lakštais), o iš viršaus užsandarintas ir užbaigtas rulonine stogo danga. Per teatro rekonstrukciją stiklo blokeliai iš abiejų pusių atidengti. Išardžius dalį stiklinio skliauto, buvusio virš scenos, jo blokeliai panaudoti likusio skliauto išdužusioms vietoms pakeisti. Dėl reikalingos šilumos izoliacijos, virš stiklinio skliauto įrengtas antras dvišlaitis stogas. Po juo esančioje pastogėje – išvedžioti daug vietos užimantys ventiliacijos ortakiai. Vėdinimo įrenginius maskuoja ir virš pagrindinio fasado iškilęs kupolas. Šis ir virš visų atnaujinto buvusio viešbučio korpusų iškilę kupolai yra aliuzija į pirminį Korojedovą projektą, kuriame sekant madingu Paryžiaus Opéra Garnier pavyzdžiu planuota kupolais papuošti Didžiojo teatro su viešbučiu pastatą.

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro architektūra – eklektiška ir kupina nuorodų į šiandien nebeaktualias patalpų funkcijas, tačiau sauganti atmintį apie XX amžiaus pradžios Vilniaus kultūrinį gyvenimą ir progresyvų to meto požiūrį į architektūrą. Tarp puošnių buvusio „Bristol“ viešbučio istorizmo eksterjerų ir interjerų įspraustas Filipovičiaus-Dubovniko stiklo blokelių skliautas – paprastas, bet įspūdingas racionalėjančios architektūros elementas. Į po juo įsikūrusį teatrą atėję žiūrovai ir šiandien, prieš spektaklį, trumpam užverčia galvas į viršų.

Laiko juosta

1900

Izaoko Smaženevičiaus lėšomis pastatytas viešbutis tuometiniame Šv. Jurgio prospekte (arch. Konstantinas Korojedovas). Pastato kairėje pusėje įrengta teatro salė, vadinta Didžiuoju teatru (talpino daugiau kaip 1 000 žiūrovų), didžiąją patalpų dalį užėmė viešbutis „Bristol“. Pastovios trupės Didysis teatras neturėjo, čia vaidindavo gastroliuojantys teatrai.

1900

1902

Virš įvažiavimo arkos vidurinėje pastato dalyje įrengta salė-žiemos sodas (arch. Antonas Filipovičius-Dubovnikas). Salė buvo pasiekiama iš vakarinio ir rytinio korpusų.

1902

1904

Rytinėje pastato dalyje kilęs gaisras suniokojo Didžiojo teatro salę. ~ 1904 Pastato rekonstrukcijos po gaisro projektas (inžinierius Marti). Didžiojo teatro vietoje suprojektuoti butai, rekonstruotas sudegęs stogas.

1904

~ 1909

Vietoje žiemos sodo įrengta 388 vietų salė, nuomota lietuvių kultūros draugijai „Rūta“.

~ 1909

1910

Buvusio žiemos sodo salėje veikė kino teatrai: 1910 m. – „Oaza I“, 1911 m. – „Olimp“, 1915 m. – „Artystyczny“, 1920–1929 m. – „Polonia“, 1929–1934 m. –„Hollywood“, 1934–1935 m. – „Roxy“. Pirmame aukšte buvo įsikūrusi „Bristolio“ restorano teatro ir koncertų salė. Pastate taip pat veikė miniatiūrų teatras „Maska“.

1910

~1923

Iš kiemo pusės pastatytas siauras 3 aukštų priestatas, kuriame įrengta kino aparatinė.

~1923

~ 1933

Atlikti remonto darbai.

~ 1933

1935

Salėje įsikūrė Lenkijos radijas, persikėlęs iš pastato Žvėryne, kur veikė nuo 1928 metų.

1935

1939

Salėje įsikūrė Lietuvos radiofono Vilniaus padalinys. Spalio 29 d. pirmoji programa pradėta žodžiais: „Kalba Vilnius. Dabar yra 18 valandų. Pradedame pirmąją transliaciją iš Vilniaus radiofono studijos Lietuvos sostinėje Vilniuje.“

1939

1945

Dalis patalpų su sale priklausė Lietuvos radijui iki 1990 m. Salėje vykdavo koncertai, kuriems dirigavo Balys Dvarionas, dainavo Beatričė Grincevičiūtė. Salė naudota vaikų chorų, Lietuvos radijo ir televizijos orkestrų repeticijoms, veikė įrašų studija. Pirmame aukšte veikė valgykla „Šešupė“.

1945

1990

Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu buvo įsteigtas Vilniaus mažasis teatras.

1990

1991

Salė ir dalis viešbučio patalpų perduotos Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje (iš čia kilo teatro pavadinimas) spektaklius rodančiam Mažajam teatrui.

1991

1992

Patalpų rekonstrukcija (projekto aut. A. Šarauskas). Iš naujo įrengta dalis rūsio skliauto, pastatytos papildomos kolonos. Buvusios medinės pirmo aukšto perdangos pakeistos į gelžbetonines, atlikti kiti konstrukcijų tvirtinimo darbai.

1992

2000

Patalpų pritaikymo teatrui projektas (Projektavimo ir restauravimo institutas).

2000

2005

Iškilmingas Valstybinio Vilniaus mažojo teatro atidarymas.

2005

Šaltiniai

Lietuvos architektūros istorija, t. 3, Nuo XIX a. II-ojo dešimtmečio iki 1918 m., red. A. Jankevičienė et al., Vilnius, 2000.

Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė, Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje, 2000

Paminklų sąvadas, Vilnius, 1988. 

 

Tidworth, Simon, Theatres. And Architectural & Cultural History, New York, Washington, London, 1973.

Vilniaus Regiono Valstybės archyvas (VRVA), 1019 f., 11 ap., 5768 b. Vilnius, Gedimino pr. Nr. 22. Vilniaus „Mažasis teatras“. Papildomų polichromijos tyrimų ataskaita

VRVA , 1019 f., 11 ap., 5769 b. Vilnius, Gedimino pr. Nr. 22. Vilniaus „Mažasis teatras“. Polichromijos tyrimų kalkės

VRVA , 1019 f., 11 ap., 5770 b. Vilnius, Gedimino pr. Nr. 22. Vilniaus „Mažasis teatras“. Stratigrafijos fiksacijos lentelės

VRVA , 1019 f., 11 ap., 5771 b. Vilnius, Gedimino pr. Nr. 22. Vilniaus „Mažasis teatras“. Polichromijos retrospekcija

VRVA , 1019 f., 11 ap., 5772 b. Vilnius, Gedimino pr. Nr. 22. Vilniaus Mažasis teatras. Konstrukcijų tyrimai

VRVA , 1019 f., 11 ap., 5773 b. Vilnius, Gedimino pr. Nr. 22. Vilniaus Mažasis teatras. Konstrukcijų tyrimai (kalkės)

VRVA , 1019 f., 12 ap., 28263 b. Vilniaus miesto mažasis teatras Gedimino pr. 22. Valgyklos „Šešupė“ tualetų perkėlimas iš Mažajam teatrui skirtų patalpų. Eskizinis projektas. II variantas

VRVA , 1019 f., 12 ap., 28275 b. Vilniaus mažasis teatras, Gedimino pr. 22. Priešprojektiniai darbai. Pirmos eilės architektūriniai tyrimai

VRVA , 1019 f., 12 ap., 28276 b. Vilniaus mažasis teatras, Gedimino pr. 22. Priešprojektiniai darbai. Pirmos eilės architektūriniai tyrimai (kalkės)

VRVA , 1019 f., 12 ap., 28277 b. Vilnius, Gedimino pr. 22. Vilniaus Mažasis teatras. Salės apmatavimai

VRVA , 1019 f., 12 ap., 28278 b. Vilnius, Gedimino pr. 22. Vilniaus Mažasis teatras. Salės apmatavimai (kalkės)

VRVA , 1019 f., 12 ap., 28280 b. Vilniaus mažasis teatras, Gedimino pr. 22. Pagalbinių patalpų dislokacijos technologinė paminklosauginė analizė (4 variantai)

VRVA , 1019 f., 12 ap., 28281 b. Vilniaus miesto mažasis teatras, Gedimino pr. 22. Eskizinis projektas

VRVA , 1019 f., 12 ap., 28282 b. Vilniaus miesto mažasis teatras, Gedimino pr. 22. Architektūriniai statybiniai sprendimai. Papildomi projektavimo darbai

VRVA , 1019 f., 12 ap., 28283 b. Vilniaus miesto mažasis teatras, Gedimino pr. 22. Architektūriniai statybiniai sprendimai. Papildomi projektavimo darbai (kalkės)

VRVA , 1019 f., 12 ap., 28284 b. Vilniaus miesto mažasis teatras, Gedimino pr. 22. Architektūriniai statybiniai sprendimai. Papildomi projektavimo darbai

VRVA , 1111 f., 11 ap., 2847 b. Gedimino pr. Nr. 22. Vilniaus Mažasis teatras. Eskiziniai pasiūlymai.

VRVA , 1111 f., 11 ap., 2848 b. Gedimino pr. Nr. 22. Vilniaus Mažasis teatras. I eilės statybos darbai (Arierscenos rekonstrukcija).

VRVA , 1111 f., 11 ap., 2849 b. Gedimino pr. Nr. 22. Gyvenamasis namas. Vilniaus Mažasis teatras. PP, Arierscenos rekonstrukcija.

VRVA , 1111 f., 11 ap., 2850 b. Gedimino pr. Nr. 22. Vilniaus Mažasis teatras. Pagalbinių patalpų dislokacijos technologinė ir paminklosauginė analizė (4 variantai).

VRVA , 1111 f., 11 ap., 2851 b. Gedimino pr. Nr. 22. Vilniaus Mažasis teatras. Papildomų polichromijos tyrimų ataskaita.

VRVA , 1111 f., 11 ap., 2852 b. Gedimino pr. Nr. 22. Vilniaus Mažasis teatras. Salės apmatavimai.

VRVA , 1111 f., 11 ap., 2853 b. Gedimino pr. Nr. 22. Vilniaus Mažasis teatras. Priešprojektiniai darbai. I eilės architektūriniai tyrimai.