6
Iki šių dienų išlikusios dvi Filipovičiaus-Dubovniko žiemos sodą menančios arkos salės priekinėje ir galinėje sienose. Palubėje matomos pusapskritės arkos yra tik viršutinės dalys buvusių aukštų stiklo blokeliais išklotų arkų, kokias šiandien matome pagrindiniame teatro fasade.
2000–2005 m. Projektavimo ir restauravimo instituto komandai, vadovaujamai architektės Nijolės Ščiogolevienės, įrengiant šioje salėje teatrą buvo geriausiai išnaudota buvusi struktūra, įvedant ir keletą naujų elementų. Daugiausia pokyčių įvyko dabartinės teatro scenos zonoje, kuri įrengta kino teatro aparatinės vietoje – dabartiniame teatre scena perkelta į priešingą patalpos pusę, nei buvo XX amžiaus pradžioje. Taip žiūrovų patalpos racionaliai susijungia su auditorija, o teatro darbuotojų ir sceną aptarnaujančios patalpos – su scena. Vietoj buvusio kino aparatinės priestato naujai suformuota mažytė arierscena, kurią užbaigia lenkta siena. Tarp dviejų kolonų, kurios žiemos sodo laikais skyrė stiklo blokelių arkas, centre įmontuotas scenos dekoracijų keltuvas. Iš teatro sandėlio Labdarių g. atvežtos dekoracijos, kurios su keltuvu iš įvažiavimo, esančio po sale, zonos gali būti pakeliamos tiesiai į sceną.
Pagal pirminę Valstybinio Vilniaus mažojo teatro vadovo režisieriaus Rimo Tumino viziją, planuota salės žiūrovinę dalį palikti demokratiškai atvirą, be stacionaraus amfiteatro ir laisvai pritaikomą įvairiems scenarijams, panašiai kaip XX a. viduryje išpopuliarėjusiose „black box“ (juodosios dėžės) tipo salėse. Tačiau bandomieji spektakliai atskleidė geresnio matomumo poreikį – dėl to suprojektuotas švelniai kylantis amfiteatras, o parterio gale – žiūrovų balkonas. Tačiau ir šis sprendimas nepasiteisino. Galiausiai nuspręsta įrengti dabartinį tradiciškai kylantį amfiteatrą, užtikrinantį reikalingą scenos matomumą.