Efemeriška infrastruktūra: išnykusios Vilniaus scenos

tekstas: Aušra Kaminskaitė

Ne pirmą dešimtmetį kalbame, kad Lietuvoje stinga spektakliams tinkamų erdvių. Iki šiol neatsistebime, kiek mažai naujų vietų dramos, šokio, muzikinio teatro kūriniams pastatyta ar pritaikyta per tris nepriklausomybės dešimtmečius. Ir tikrai nedažnai prisimename, kad daug teatrą kadaise glaudusių erdvių šiandien pritaikytos kitiems tikslams arba visai nušluotos nuo žemės paviršiaus.

Lietuvoje tokių vietų rastume nemažai. Žinoma, daugiausia – sostinėje, kur įkurtas pirmas Lietuvoje viešasis teatras ir kur kelis pastaruosius šimtmečius statyti, rekonstruoti, adaptuoti pastatai, vieni tapę trumpalaikėmis teatrų prieglobsčio vietomis, kiti – reprezentacinėmis valstybės kultūros erdvėmis.

 

Centriniai sostinės pastatai – miesto teatrui

Vilniuje spektakliai buvo paplitę jau XVI a. Tuomet vietinės mėgėjų ir gastroliuojančios profesionalų trupės rodydavosi Valdovų rūmuose, kurio nors didiko namuose (Šv. Jono gatvėje esančių Sapiegų rūmų Miulerio salėje, S. Jasinskio namuose Verkiuose), gatvėse, aikštėse, kiemeliuose (Sarbievijaus kiemelyje prie dabartinės Prezidentūros), prie Rotušės, taip pat – už jos buvusioje žuvų turgavietėje. Gastroliuojančioms trupėms sulaukus didelio vietinių susidomėjimo, XVIII a. pab. pradėta kalbėti apie Vilniaus miesto teatro poreikį. Pirmą viešą teatrą Lietuvoje 1785 m. įkūrė Voicechas Boguslavskis. Teatro pastatų Vilniuje vis dar nebuvo, tad daugelis spektaklių vaidinti Oskierkų rūmuose (dab. Klaipėdos g. 7), o po kelerių metų persikelta į Radvilų rūmus (dab. Didžioji g. 10), kurių scena tuomet vadinta Didžiuoju arba Kažinskio teatru.

Boguslavskio trupė veikė tik penkerius metus. 1795 m. naują trupę sutelkė iš Lenkijos atvykęs Dominikas Moravskis su žmona Marcijana Moravska. Nuo tada Vilniaus miesto teatras su pertraukomis veikė iki pat XX a. pr., nors ne visuomet turėjo savo salę. 1810 m. Vilniaus karo gubernatorius Michailas Kutuzovas pritarė operas stačiusio medicinos profesoriaus Jozefo Franko parengtam Vilniaus miesto teatro projektui, tačiau suvokdamas, kad jo įgyvendinimas užtruks, pasiūlė įrengti nedidelį teatrą pirmame Rotušės aukšte, šiaurinėje dalyje. Vaidinimai čia buvo vykę ir anksčiau, o sąlygos dirbti geresnės nei kitur – žiemą Rotušėje nebuvo šalta, be to, salė garsėjo puikia akustika (stipriai nukentėjusia pertvarkius salę teatro reikmėms 1845 m.).

Nuo 1823 m. iki 1845 m. Rotušėje vaidinta su pertraukomis, o 1844 m. iš pastato iškėlus miesto dūmą ir jį rekonstravus (įrengta scena, žiūrovų salė, ložės), po metų čia įsikėlė Vilhelmo Šmidkofo vadovaujama vokiečių opera. Vilniaus miesto teatras Rotušėje veikė iki 1915 m., o vėliau, iki pat trečio dešimtmečio, vaidinimus pastato salėje rengė įvairios lenkų trupės.

Jau 1869 m. buvo konstatuota, kad Rotušės patalpos nėra tinkamos spektakliams. Knygelėje „Senoji Vilniaus Rotušė“ aprašomi pastebėjimai, kad „scena labai maža, įėjimas į galeriją vedė tais pačiais siaurais mediniais laiptais, kurie kitados vedė į palėpę. Galerija po skliautų gaubtu taip pat labai ankšta, laiptai į ložes mediniai ir siauri, o vedantys į teatrą – per siauri publikai išeiti.“ Vis dėlto stingant lėšų, miesto vadovybės svarstymai apie naujo teatro statybas niekur neprivedė. Tik 1900 m. Vilniaus miesto teatro Didžioji salė įrengta Izaoko Smaženevičiaus name, tuometiniame Georgijaus prospekte (šiandien Gedimino pr. 22). Buvo sutarta, kad jame Vilniaus trupė vaidins dvylika metų, tačiau po ketverių metų pastatą ištiko tuomet dažna problema – gaisras. Sudegė salė, neapdraustos dekoracijos, kostiumai, aktorių daiktai. Tai buvo didelis smūgis Vilniaus miesto teatrui. Vaidinti grįžta į Rotušę.

Sale Vilniaus miesto teatras dalijosi su lenkų trupe ir įvairiais mėgėjų kolektyvais, tad negalėdamas naudoti scenos vien savo reikmėms netekdavo nemažos dalies potencialių pajamų. Ilgainiui miesto valdžia nutarė sutvarkyti ir geriau kitų teatrų vaidinimams pritaikyti Miesto salę (dabartinė Filharmonija), kuri 1910 m. rudenį, po remonto praėjus vos mėnesiui, užsidegė. Pradėta ieškoti vietos naujų patalpų statybai. Pasirinkta Lukiškių aikštė, kurioje tuo metu stovėjo cirkas, tačiau galutinis sprendimas dėl statybų ilgai nepriimtas, nes ten pat, dab. Vasario 16-osios gatvės ir Gedimino prospekto kampe, kariškiai tikėjosi statyti žinybinę karo cerkvę. 1914 m. miesto valdžia nutarė, kad aikštėje tilps ir teatras, ir cerkvė. Paskutinėmis gegužės dienomis Vilniaus miesto valdyba, rizikuodama visai negauti finansavimo, nutarė, kad bus statomas ne valdžios patvirtintas rusų, o miesto teatras, skirtas visų miesto tautinių bendrijų kultūros poreikiams. Tačiau neilgai trukus įsiplieskė Pirmasis pasaulinis karas ir naujo teatro statybų planas liko užmarštyje.

XX a. pradžioje Vilniuje veikė du Žiemos teatrai (Rotušėje ir Smaženevičiaus namuose) ir Vasaros teatras Botanikos sode (dab. Bernardinų sodas). Tačiau spektakliai rodyti ne tik ten. Tada, kaip ir šiandien, renginiai vyko Filharmonijos salėje (tuomet vadintoje didžiąja Miesto sale), Lietuvos rusų dramos teatre (vadintame lenkų Pohuliankos teatru), „Vaidilos“ teatre ir dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro patalpose, tuomet priklausiusiose lenkų muzikos ir teatro draugijai „Lutnia“. Tada, priešingai nei šiandien, Liejyklos g. 4 glaudėsi reviu teatras „Quid pro Quo“ (šiandien erdvės tapusios gyvenamųjų namų kompleksu), o Vilniaus gatvėje 3 esančiame pastate veikė „Helios“ kino teatras, kuriame spektaklius rodė viena garsiausių pasaulyje žydų teatro trupių „Vilner Trupe“. Tuometinė žydų teatro kultūra Vilniuje buvo labai stipri, daugelis profesionalių žydų spektaklių rodyti dabartinio teatro „Lėlė“ patalpose, taip pat – dabartiniame Tolerancijos centre Naugarduko gatvėje. Žymioji „Vilner Trupe“ kurį laiką buvo įsikūrusi net mediniame cirko pastate Lukiškių aikštėje.

 

„Alternatyviems“ teatrams – alternatyvios scenos

Cirko pastatas, priešingai nei dramos teatro erdvės, buvo pastatytas galvojant ne apie vietinius, bet išimtinai apie gastroliuojančius kūrėjus. Į Lukiškių aikštę cirkas pateko išvarytas iš Katedros aikštės dėl arklių mėšlo skleisto nepakeliamo dvoko. 1880 m. pastatytas laikinas paviljonas, kuriame įvyko, anot spaudos, gigantiška iš Prancūzijos atvykusio cirko spektaklio premjera. Pačioje XIX a. pabaigoje cirkui pritaikytas Lukiškių aikštės kampe stovėjęs nebereikalingas žemės ūkio parodos paviljonas. Kiek vėliau bemaž aikštės centre cirkui pastatytas naujas medinis pastatas. Siekiant jį išlaikyti, imtasi daugybės saugumo priemonių: neleista cirke laikyti arklių (į erdvę juos atvesdavo likus valandai iki renginio), šieno, kitų lengvai užsidegančių daiktų. Atvežta atsarginė priešgaisrinės apsaugos mašina ir vandens statinė, paskirti visą parą budėję gaisrininkai. Deja, iki kada pastatas veikė ir dėl kokių priežasčių buvo nugriautas, istorikams pasakyti sunku.

Nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio nemažai spektaklių, ypač – lėlių ir marionečių teatro, vaidinti privačiuose pasiturinčių kūrėjų namuose, butuose. Įdomu, kad buvusiose Didžiojoje ir Mažojoje Pohuliankos gatvėse įsikūrusiuose lėlių ir marionečių teatruose kur kas aktyviau veikė moterys kūrėjos. Dramos teatre, regis, nuo senų laikų dominavo vyrų režisūra. Šiuo atžvilgiu įdomu išskirti pirmiau minėtą M. Moravską, vienus metus vadovavusią Rotušėje veikusiam teatrui (ilgiau gyvuoti nepakako lėšų) ir per tą laiką spėjusią išrūpinti iš caro Aleksandro I leidimą Vilniuje vaidinti tik lenkų kalba. Lietuviški vaidinimai, galėję vykti tik slapta, rodyti ten, kur plito ir lėlių teatras – kūrėjų butuose.

 

Teatrai sovietmečiu: dideli ir prestižinėse vietose

XX a. viduryje, Lietuvą okupavus Sovietų Rusijai, Vilniuje vaidinimams paskirta ar pastatyta daugelis erdvių, kuriose iki šiol veikia valstybiniai teatrai. Vienos tokių – patalpos Arklių gatvėje, kur šiandien vienas šalia kito įsikūrę teatras „Lėlė“ ir Valstybinis jaunimo teatras. Pastarasis Arklių gatvėje apsigyveno tik 1982 m., o pirmąjį prieglobstį rado dabartinėse Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus patalpose – čia buvo teatro dekoracijų sandėlis, repeticijų salė, administracija. Taip pat čia rodyti žymių režisierių darbai, tarp kurių – pirmasis E. Nekrošiaus spektaklis „Medaus skonis“.

Tačiau ne visi per sovietmetį įrengti teatrai išliko. Gedimino prospekte, Vilniaus ir Jogailos gatvių susikirtimo kampe stovinčio verslo centro patalpose kurį laiką veikė kino teatrai (iki karo „Helios“, vėliau – „Pergalė“). Lietuvą okupavusi Sovietų Rusija 1946 m. nurodė pastatą pertvarkyti dramos teatro reikmėms: kiekviena respublika privalėjo turėti teatrą, kuriame rusų kalba būtų vaidinami ideologiškai „teisingi“ spektakliai. Įdomu, kad perstatymo darbus vykdė vokiečių belaisviai, kurių rankomis įvykdytas ne vienas iki šiol sostinėje stovinčio pastato projektas.

Rusų dramos teatras, dabartinio Lietuvos rusų dramos teatro pirmtakas, kuriame dirbo Romanas Viktiukas, vaidino Monika Mironaitė (būtent čia ji atliko žymųjį Noros vaidmenį L. Lurjė spektaklyje „Lėlių namai“) ir kuriame daugelį spektaklių vis dėlto statė ne išskirtiniai kūrėjai, o iš Maskvos atsiųsti amatininkai, veikė iki 1986 m., kai vadovaujant Eugenijui Voliui nutarta pradėti teatro rekonstrukcijos darbus. Tuometinis vadovas įtikintas sutiko atsisakyti teatro vienvaldystės pastate ir palikti jį komercines paslaugas teikiančio centro dalimi. Ilgainiui rekonstrukcijos planai kito: teatro reikmėms numatyta palikti tik konferencijų salę, o galiausiai nebeliko ir jos. Tad keleriems metams laikinai į Pohuliankos pastatą persikėlęs Rusų dramos teatras nebegrįžo į rekonstruotus namus ir iki šiol glaudžiasi Basanavičiaus gatvėje.

Per rekonstrukciją buvusio Rusų dramos teatro patalpos išgriautos, salė, buvusi dabartinio pasažo su besisukančiomis durimis vietoje, sunaikinta. Išgelbėtos tik keturios išskirtinės kaukių skulptūros, šiandien puošiančios LRDT fasadą.

Tai, kad šiandien iš barų alėja tapusios Vilniaus gatvės į Gedimino prospektą žengiantys žmonės kairėje palieka buvusias teatro patalpas, žino ne kiekvienas. Užtat daugybė net ir nepriklausomybės metais gimusiųjų dar pamena Profsąjungų rūmus ant Tauro kalno, buvusių kapinių vietoje (pasakojama, kad klodami pamatus statybininkai atkasdavo žmonių palaikus) pastatytus 1963 m. ir tik 2019 m. pabaigoje visiškai nugriautus. Pastatas kalno viršūnėje suprojektuotas sovietinei valdžiai Vilniuje pasigedus didesnės salės, kurioje tilptų 1000 sėdimų vietų. Situaciją reikėjo taisyti greitai ir nebrangiai, tad užduotis pavesta miesto architektui Vladislovui Mikučianiui. Be jokių viešų konkursų, atsižvelgdamas į Žemutinio Tagilo Rusijoje kultūros rūmų modelį, architektas inicijavo naujos erdvės statybą.

Profsąjungų rūmuose viešiems pasirodymams įrengtos Mažoji ir Didžioji salės. Teatro kritikė Rūta Oginskaitė atsimena, kad nė viena jų nebuvo tinkamos vaidybai: „didžiosios salės scena buvo pernelyg aukšta, pirmų eilių žiūrovai sėdėdavo ištempę kaklus, kad matytų ne vien artistų kojas. Ir iš viso – vaidinti tūkstančiui žiūrovų, kai paskutinės eilės kone už kilometro… Tiktai tas tūkstantis kas vakarą nė nesusirinkdavo. Be to, apskritos fojė antrame aukšte buvo durys į erdvią šokių salę, kur repetuodavo rūmų šokėjų kolektyvai, o savaitgaliais rengti šokiai visuomenei. Ir jei tos durys atsidarydavo, iš ten vaidinimų metu kartais atsklisdavo šokių muzika. Tačiau vis tiek stipriausi ano laiko teatriniai įspūdžiai – iš spektaklių, matytų toje nepatogioje, galbūt per didelėje Profsąjungų rūmų didžiojoje salėje, jos scenoje. Anuo metu jokių salės ar scenos nepatogumų mes nesuvokėme.“

Didžiojoje Profsąjungų rūmų salėje rodyti pirmieji Jaunimo teatro spektakliai, čia prasidėjo žymiojo Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko kūrybinė veikla. Vienintelėje Vilniuje tūkstančio vietų salėje (antra pagal dydį buvo Didžioji Filharmonijos salė su 678 vietomis) vyko Sąjungos teatrų gastrolės. Jaunimo teatrui persikėlus į pastatą Arklių gatvėje, profesionali teatrinė Profsąjungų rūmų veikla nurimo (išliko pastate įsikūrę mėgėjų kolektyvai). Po dešimties metų, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pastatas privatizuotas. Tuomet jame įsikūrė krūva įvairaus pobūdžio įstaigų, kurių V. Mykolaičio-Putino g. 5 adresu buvo registruota per 70: sąjungos, asociacijos, draugijos, įmonės, klubai ir t. t. Iki gaisro pirmame aukšte veikė kino teatras, biblioteka, repetavo Oskaro Koršunovo teatras (žymųjį spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“), Gyčio Ivanausko teatras, kurį laiką veikė Silvos Krivickienės teatro studija „Ąžuolynas“.

Šiandien nugriauto pastato vietoje ketinama statyti Nacionalinę koncertų salę, kurioje turėtų tilpti įvairaus masto ir stiliaus kultūros renginiai. Ne visi patenkinti, kad buvo nugriautas nostalgiškus jaunystės laikus menantis pastatas. Ne visi patenkinti būsimo pastato projektu ir (ar) numatytu veiklos modeliu. Užtat labai gražiai apie šią vietą rašė Ernestas Parulskis, pažymėjęs išskirtinę situaciją, kai privatizuota erdvė grąžinta į Vilniaus gyventojų rankas: „Nors ir bjauriai apkramtytas, Tauro kalnas vis dar priklauso miestiečiams. Ir vis dar tebeturi savo didžiausią vertybę – po penkiasdešimties metų būsimi vilniečiai, jei norės, irgi galės nugriauti tai, ką pastatysim mes ir susiorganizuoti ką nors kitką.“

 

Nepriklausomybės naujienos: teatras gali augti visur

Atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus formuotis nevyriausybiniam scenos menų laukui, spektakliai rodyti daugybėje erdvių. Jau dešimtajame dešimtmetyje teatro veiklos trumpam apsistodavo Ašmenos gatvėje, kur šiandien įsikūręs Oskaro Koršunovo teatras ir teatras „Atviras ratas“. Sauliaus Pilinkaus ir jo kolegų atidarytoje galerijoje „Langas“ rodytos parodos, vyko vakarėliai, vėliau pirmame aukšte veikė muzikos klubas. Tokioje erdvėje pramoginius pasirodymus ir būsimų spektaklių peržiūras su žiūrovais rengdavo tuometinės Lietuvos muzikos akademijos aktorių kursai.

Spektakliams durų neužvėrė ir iš principo jiems nepritaikyta Lietuvos medicinos bibliotekos, esančios Kaštonų gatvėje, už Žemaitės skvero, renginių salė. Jos patalpas nuomodavosi Dalios Ibelhauptaitės „Bohemiečiai“ (dabar – „Vilnius City Opera“), Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, o neseniai spektaklį rodė Lietuvos nacionalinis dramos teatras, anot patarėjos informacijos sklaidos klausimais Reginos Vaišvilienės, patalpas nuomojęsis ir anksčiau. „Salės akustika puiki, tik erdvė kiek apleista – Sveikatos apsaugos ministerija kol kas neskiria lėšų tinkamai rekonstrukcijai“, pažymi ilgametė darbuotoja.

Vienas įdomiausių scenos meno erdvių atradimų ir praradimų nepriklausomybės laikotarpiu – Teatro arena, veiklą pradėjusi 2009 m. ir vėliau pervadinta Ūkio banko Teatro arena. Jos veikla nutrūko 2016 m., nugriovus trisdešimt metų stovėjusį pastatą. Olimpiečių gatvėje, netoli Sporto rūmų, 1986 m. pastatyti Ledo rūmai Lietuvai atgavus nepriklausomybę transformuoti į krepšinio areną, kurioje žaidė Vilniaus „Lietuvos rytas“. Kaip vėliau keitėsi pastato savininkai, šiandien jau sunku atsekti, tačiau žinoma, kad per 2008 m. krizę erdvę valdė ir „užkonservavusi“ laikė patronuojamoji Ūkio banko įmonė. Perspektyvą didžiulį pastatą, kurio vietoje planuota statyti daugiabučius, įveiklinti kultūros renginiais pamatė prodiuseris Valdas Petreikis su kolega Deividu Afarjanc. Jausdami žinomų nepriklausomų teatrų įkūrėjų palaikymą, 2009 m. jie išnuomojo pastatą, atliko kosmetinį remontą ir pradėjo organizuoti renginius. Pirmasis naujoje scenoje įvykęs spektaklis – Anželikos Cholinos šokio teatro „Karmen“. Neilgai trukus čia parodyta Oskaro Koršunovo teatro (OKT) dešimtmečio retrospektyva, po kurios OKT „užsiliko“ didelę sceną ir 1000-čio sėdimų vietų parterį siūliusioje Teatro arenoje – čia rodyti spektakliai, be didelio vargo rinkę kelių šimtų žiūrovų auditoriją.

Septynerius veiklos metus rėmėjų ir salės nuomos lėšomis išlaikyta Teatro arena glaudė nepriklausomus teatrus (OKT, ACH, „Utopia“, „Idioteatras“), pavienius vyriausybinio ir nevyriausybinio sektorių spektaklius ar koncertus, komercinius pasirodymus, konferencijas (TEDx) – per metus multifunkcėje Teatro arenoje būdavo parodoma apie 120 renginių. „Iš principo projektą laikau sėkmingu, nes pradžioje planavę tris veiklos metus, dirbome net septynis“, – pasakoja V. Petreikis. „Kita vertus, pastatą nupirkusi ir jį pakeisti prestižiniais daugiabučiais ketinusi statybų bendrovė taip greitai ir be svarstymų jį nugriovė, kad nespėjome įgyvendinti paskutinio sezono. Tokios pabaigos sąlygos buvo netikėtos ir nedėkingos.“

Paklaustas, ar šiandien turime erdvių, kurias būtų galima panašiai įveiklinti, V. Petreikis sako tokių nematantis: „Rasti Vilniuje pastatą, kuris ne tik pasiūlytų tinkamą erdvę, bet ir atitiktų techninius reikalavimus, šiuo metu neįmanoma. Teatro arenos pastatas buvo dėkingas renginiams. Jame buvo tinkamos šildymo ir vėdinimo sistemos, tvirtas stogas, galėjęs atlaikyti konstrukcijų pakabinimo taškus. Kadangi pastato pirminė paskirtis buvo vieši masiniai renginiai, jame buvo pakankamai erdvės žiūrovams, kavinei, tualetams ir pan.“ Prodiuseris pažymi, kad jo su kolega sugalvotas įveiklinimo modelis nėra išskirtinis: pavyzdžiui, Šveicarijoje įprasta didelius pastatus, kurių paskirtį ketinama keisti, keleriems ar keliolikai metų atiduoti kultūros reikmėms.

Žavu suvokti, kad kiekvienas Lietuvos istorijos periodas pasižymi savitomis teatro pastatų istorijomis. Malonu žinoti, kad eidami centrinėmis Vilniaus gatvėmis, dažnai pralenkiame pastatus, kuriuose kadaise veikė svarbios teatro scenos. Šiek tiek liūdna suprasti, dėl kokių priežasčių dalis jų neteko kultūrinės paskirties. Tačiau liūdint dėl stichijų ir materialių vertybių pergalių prieš aukštosios kultūros poreikį, kartais galima užsimerkti, įkvėpti šiek tiek romantikos ir pastebėti, kad stacionari infrastruktūra, apgyvendinta teatrinio pasaulio, tampa tokia pat efemeriška, kaip ir pats menas – vieną dieną yra, o kitą galbūt išliks tik patyrusiųjų prisiminimuose.