Teatras savo vietoje

tekstas: Kristina Steiblytė

Pačioje XX a. pradžioje Kolumbijos universitete Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyko mokslinis ginčas, prisidėjęs prie to, kad dabar apie teatrą kalbame ne tik kaip apie dramos kūrinius ir jų skaitymo tradiciją, bet ir kaip apie savarankišką meno rūšį bei įvairiausias jos raidai įtaką padariusias aplinkybes. Šis nesutarimas kilo tarp literatūros tyrėjų, rašytojų Branderio Matthewso ir Joelio Eliaso Spingarno. Pastarasis manė, kad pjeses reikia skaityti tik kaip savarankiškus meno kūrinius, nekreipiant dėmesio į jų sukūrimo aplinkybes, nes visa prasmė ir reikšmė užkoduota dramos žodžiuose. O štai pirmajam atrodė priešingai: skaitantiems ir interpretuojantiems tekstus teatrui B. Matthewsas siūlė omenyje turėti net ir pastatus, kuriuose turėjo būti vaidinamos dramaturgų rašomos pjesės. Juk tekstai negimė vakuume ir buvo rašomi tam, kad būtų statomi konkrečiose scenose, o dažnai net ir omenyje turint konkrečią publiką.

Teatro estetinė raida XX a. ir naujos humanitarinių bei socialinių mokslų kryptys pasitelktos teatro tyrimams aktualizavo būtent B. Matthewso požiūrį. Tad nors į kiekvieną spektaklį galima žiūrėti kaip į savarankišką meno kūrinį, niekaip nesusijusį su savo aplinka, šis požiūris pastarąjį šimtmetį vis mažiau įtakingas. Praėjusio amžiaus teatro meno ir jo žiūrovų tyrimai atskleidė, kad spektaklio reikšmę kuria ne tik pats spektaklis: įtakos turi viskas, nuo to, ar žiūrovas ir aktorius gerai išsimiegojo, iki to, ką planuoja veikti po spektaklio, nuo salės dydžio iki mokslo pažangos ir naujausių techninių galimybių. Reikšminga yra ir vieta, kurioje spektaklis kuriamas bei rodomas. Istorinis spektaklis Kauno pilyje akivaizdžiai skirsis nuo istorinėmis temomis paremtos operos ar šiuolaikinio dokumentinio spektaklio, rodomo nepriklausomoje vaidybos aikštelėje. „Otelas“ nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje nė iš tolo neprimins tos pačios pjesės pastatymo bute. Skirsis ne tik pasirinktos (ar prieinamos) išraiškos priemonės, bet ir publika, į kurią kreipiamasi, laikas, kuriuo galima rodyti spektaklį ir net tekstai, kuriais kreipiamasi į žiūrovus.

Geriau suprasti, kaip aplinka veikia teatro meną, padės nedidelė ekskursija po Europos ir Lietuvos teatro istoriją bei dabartį, užklystant į skirtingas teatro vietas: atvirą erdvę, nuo centro nutolusius rajonus ir miestų centrus.

Teatras lauke – fejerverkai lietuje?

Ekskursiją po spektaklių vaidinimo vietas pradėti norisi nuo teatro atviroje erdvėje, kuris perkelia į Europos teatro istorijos pradžią – antikinę Graikiją. Amfiteatrai čia dažniausiai būdavo pritaikomi prie natūralaus reljefo, o gamtovaizdis atlikdavo ir scenografijos funkciją mitologinius siužetus vaidinantiems aktoriams. Apie teatro pastatą šiuo laikotarpiu kalbėti dar negalima, tačiau jau įrengiami ilgalaikiai statiniai: tiesiog sėdėjimą ant žemės pakeitusios medinės ir akmeninės plokštės žiūrovams – teatronas, scenos pirmtakė orchestra, kai kur ir galinės uždangos bei užkulisių funkciją atlikusi skena. Tokiame didelei bendruomenei skirtame teatre atviroje erdvėje buvo svarbu, kad žiūrovai kuo geriau girdėtų ir gautų kuo aiškesnius vizualius ženklus apie tai, kas vyksta orchestroje. Tad ir dramų siužetai tokiame teatre buvo pasirenkami žiūrovams žinomi. Tiesa, graikų teatre mitologiniai siužetai sufleruoja ir apie teatro funkciją, kuri, manoma, šiuo laikotarpiu vis dar buvo susijusi su religija.

Tokio teatro atitikmenų dabartinėje teatro kultūroje toli ieškoti nereikia. Galima prisiminti, pavyzdžiui, kasmetinius istorinius pastatymus Kauno pilyje. Čia scenografijos funkciją atlieka Kauno pilis – tarsi savotiška veiksmą įrėminanti skena, spektakliai vaidinami didelei ant šlaito susirinkusių žiūrovų grupei, pasakojant visiems daugiau ar mažiau žinomus istorinius siužetus ir pasitelkiant aiškius vizualius ženklus. Tokie lengvai atpažįstamą funkciją mieste ar valstybėje turintys pastatymai nėra vienintelis būdas pritaikyti atviro antikinio teatro principus šiuolaikiniams vaidinimams lauke. Pavyzdžiui, pirmasis Vegos Vaičiūnaitės suburto teatro „Miraklis“ spektaklis buvo sukurtas tuo metu apleisto pastato apleistame vidiniame kieme Šv. Stepono gatvėje Vilniuje. „Pro memorio Šv. Stepono 7“ (1995 m.) pastatą ir gatvę, kuriame jis stovi, pavertė ne tik scenografija, fonu Vilniaus geto istorijai papasakoti, bet ir savarankišku pasakotoju savo išvaizda ir vieta mieste kuriančiu paveikią atmosferą. Šiuo ir kitais „Miraklio“ pastatymais sujungtos didelėms auditorijoms žinomos istorijos su konkrečių vietų reikšmėmis ir taip sukurti žiūrovų patirtis konkrečioje viešoje vietoje papildantys ir keičiantys spektakliai.

Žvelgiant į teatro istoriją akivaizdu, kad yra ir kita vaidinimo lauke tradicija, nei kilusi iš amfiteatrų. Tai gatvės, turgaus aikštės spektakliai įvairias laikais, tai priartėdavę, tai nutoldavę nuo antikinėje Graikijoje svarbios religinės teatro funkcijos. Bene reikšmingiausi vaidinimai gatvėje buvo V–XV a., kai Europoje įsitvirtinus krikščionybei draustas teatras, nebuvo galima suteikti sakramentų aktoriams (daug kur šis draudimas galiojo net iki XVIII a.), o už šventiko apdaro vilkėjimą pasirodymuose atlikėjams grėsė tremtis. Daugybė iš to laiko likusių dokumentuotų draudimų ir bausmių atskleidžia, kad teatrinė veikla visą šį laikotarpį nenutrūko. Priešingai – tokių teatro formų kaip commedia dell‘arte įtaka augo ir vystėsi taip, kad ilgainiui į teatro kūrimą ir rodymą įsitraukė ir pati jį uždraudusi krikščionių bažnyčia. Tad laikotarpio pradžioje keliaujančios trupės, bardai ir trubadūrai, gyvūnų dresuotojai tapo visuomenę linksminančia, nors ir nelegalia, pramoga. O jo pabaigoje miestų aikštėse ir gatvėse buvo galima pamatyti ir jau kur kas sudėtingesnius, vizualiai išraiškingus religinio turinio vaidinimus, estetika, sudėtingumu ir vaidmeniu visuomenėje tolstančius nuo gatvės renginio ir artėjančius prie antikinių amfiteatrų tradicijos.

Tačiau vėlyvaisiais viduramžiais įvykus ryškiems gatvės teatro pokyčiams, vaidinimo lauke, gatvėje ar aikštėje tradicija neišnyko. Ši demokratiška, atvira bet kuriam praeiviui teatro forma pastaruoju metu mėginama iš naujo prisijaukinti ir Lietuvoje. Festivaliai „Spot“ Vilniuje ir „Šermukšnis“ Klaipėdoje, skirti populiarinti gatvės teatrą ir skleisti žinią apie jį miestiečiams ir miestų svečiams, ne tik pristato užsienio kūrėjų darbus, bet ir provokuoja vietinius kūrėjus drąsiau savo darbais kreiptis į publiką, neapsiginklavus teatrinėmis šviesomis, dūmų mašinomis, brangia garso įranga. Nors šiaurės Europos klimatas, priešingai nei teatrą lauke padovanojusios Graikijos, dažnai tam nėra palankus.

Teatras ne visiems

Viduramžiais išplitęs viešose miestų erdvėse, ilgą laiką rodytas tiesiog gatvėje arba laikinose struktūrose, teatras ilgainiui įsitvirtino ir po stogu. Vieni pirmųjų pastatų, kuriuose vaidinta, buvo bažnyčios. Čia pradėti rengti Velykų vaidinimai, kuriuose rodyta Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas. Tačiau bažnyčios talpino ne visus norinčius, tad religinis teatras ėmė keltis iš bažnyčios vidaus į miestą. Taip ne tik pasikeitė gatvės teatro turinys, bet ir pamažu ėmė švelnėti pasipriešinimas viešųjų teatrų statymui.

Persikėlęs po stogu teatras pateko į dvi skirtingas erdves: privačią ir viešą. Privatūs karalių, princų ir didikų teatrai, dabar daugiausia likę istorijos knygose arba veikiantys kaip muziejai, buvo įrengiami rūmuose ir dvaruose. Tokie teatrai, kartais net ir labai dideli, talpinantys kelis tūkstančius žiūrovų, buvo skirti tik kviestinei publikai, į teatro salę patenkančiai pro kitas pastato erdves. Kai kurie iš tokių teatrų turėjo ir savo trupes, dramaturgus, savo laikui sudėtingą scenos techniką, leidžiančią kurti įvairiausius efektus. Be to, buvo puošniai dekoruoti, taip primindami teatro lankytojams apie jo savininko statusą. Taigi atsidūręs privačioje kilmingųjų ir turtingųjų erdvėje teatro menas geriausiu atveju buvo lygiavertis, o dažnai net mažiau reikšmingas už socialinius ryšius.

Renesanse suklestėjęs rūmų, dvaro teatras po visą Europą pasklido iš Italijos. Tokia kilmingųjų pramoga pažįstama buvo ir Lietuvoje. Vienas geriausiai įrengtų tokių teatrų Lietuvoje turėjo būti Valdovų rūmuose, kur 1636 m. parodyta pirmoji opera Lietuvoje „Elenos pagrobimas“. Bet per 1655–1661 m. vykusį karą rūmai nusiaubti ir nebeatstatyti. Tad kur kas daugiau įtakos teatro meno raidai ir sklaidai Lietuvoje turėjo mažesni dvarų teatrai. Pavyzdžiui, teatras Radvilų dvare Nesvyžiuje, kur XVIII a. pirmoje pusėje Uršulė Radvilienė ne tik suorganizavo teatro įsteigimą, bet ir pati rūpinosi statomais kūriniais. Vertė Moljero ir Voltero tekstus į lenkų kalbą, pati rašė dramų bei komedijų. Tokie teatrai ne tik prisidėjo prie teatro meno populiarinimo, bet neretai įgydavo ir socialinę bei šviečiamąją funkciją, į teatro kūrimo procesą įtraukdami vietinių baudžiauninkų vaikus.

XVII a. tokie teatrai pradėjo atsiverti: veikti kaip nuomojamos vaidybos aikštelės arba tiesiog pardavinėti bilietus jau ne tik rinktinei publikai. Taip įsijungė į kelis šimtmečius Europoje pamažu besikūrusį miestiečiams atvirų teatrų tinklą. Pirmasis viešas teatras Europoje buvo XIV a. pabaigoje grupės miestiečių Paryžiuje atidarytas specialiai pasijų – Kristaus kančios ir mirties – vaidinimui pastatytas teatras. Šis ir vėliau steigti panašūs vieši teatrai Renesanse steigėsi už miestų centrų, o neretai net ir už miestų teritorijų. Ypač tai buvo ryšku Prancūzijoje ir Anglijoje, kur gana ilgai buvo priešinamasi bet kokioms konstrukcijoms, kuriose galėtų įsikurti artistai. Pavyzdžiui, Londone, nesulaukus karališkojo užtarimo, pirmieji vieši teatrai pastatyti iškart už miesto ribos. Vadinasi, jų žiūrovai turėjo pasirinkti eiti į teatrą ir dėl jo išeiti iš miesto. O tai reiškia, kad toks teatras pritraukdavo specifinę publiką, kuriai aktualus buvo ir kitoks turinys, nei dvaruose spektaklius žiūrėjusiai ar turgaus aikštėje susirinkusiai įvairiausio plauko miniai.

Šie Renesanso epochoje nuo miestų centro nutolę teatrai, kuriuose buvo aiški žiūrovų vietų hierarchija, vis dėlto pritraukdavo daugiausia miestiečių luomą ir ilgainiui, miestams augant atsidūrė centrinėje jų dalyje. Tačiau istoriniai pokyčiai paskatino apie teatro meno kūrimą ir jo auditoriją galvoti plačiau, tad atsirado ir kitokiems žiūrovams steigiamų scenų. XVIII–XIX a. pradėti steigti darbininkų publikai skirti teatrai, XIX–XX a. eksperimentiniai ir avangardiniai teatrai už miesto centro ar tradicinių vaidybos erdvių kūrėsi tyčia – kad būtų arčiau savo publikos ar toliau nuo nepageidaujamos. Ir kartais – tiesiog finansinių sumetimų vedami ar mėgindami apeiti įvairių režimų cenzūrą. Į šią teatrų kategoriją patenka tautos bei laisvieji teatrai, daugiausia kūręsi Vokietijoje, natūralistų teatras, lietuviškieji vakarai, XX a. pr. dadaistų teatriniai eksperimentai, XX a. vidurio JAV politinio avangardo trupės bei toliau nuo didžiųjų miestų dirbę ar kūrybos sklaida savo privačioje erdvėje apsiriboję Sovietų Sąjungos teatro eksperimentatoriai.

Šie teatrai išoriškai nuo savo aplinkos skiriasi nežymiai, netampa architektūrinėmis dominantėmis, o neretai net ir prisiglaudžia kitą funkciją turinčiuose pastatuose. Pavyzdžiui, Keistuolių teatras Vilniuje, įsikūręs Spaudos rūmuose. Tai, kad teatras pastatu dalijasi su spaudos leidėjais ir radijo stotimis bei yra įsikūręs miegamajame rajone, lemia, jog į spektaklius užeiti spontaniškai – tiesiog praeinant gatve pamačius teatro repertuarą – beveik neįmanoma. Taigi čia susirenkantys žiūrovai žino, kur eina ir kokio turinio gali tikėtis. Taip sukuriamas pasitikėjimu ir supratimu grįstas artimas kūrėjų ir žiūrovų ryšys. Tačiau toks teatras, kaip ir visi konkrečiai publikai skirti teatrai, rizikuoja užsisklęsti įprastos formos bei žinomo turinio burbule ir taip prarasti galimybę į nuo centro nutolusį rajoną prisivilioti naujas žiūrovų kartas.

 

Miesto širdies puošmena

Miestų širdyse, puošniuose, dėmesį traukiančiuose pastatuose įsikūrę teatrai priklauso kitai tradicijai, nei ką tik aprašytieji nuo miestų centrų nutolusieji. Nors ir šie susiję su ekonomiškai vis stipresnio miestiečių sluoksnio kultūriniais poreikiais, tačiau tokių teatro pastatų statymo pradžia ir įsitvirtinimas Europoje vyko vėliau, nei, pavyzdžiui, pietinėje Temzės pakrantėje besikūrusio Londono teatrų kvartalo. Kalbėti apie miesto širdyje besikuriančius ir ją puošiančius teatrus turime pradėti nuo klasicizmo.

XVII–XVIII a. mąstytojai matė ryšį tarp tvarkingo miesto ir tvarkingos visuomenės. Tad ir idealų miestą matė išdėstytą tvarkingais geometriniais kvartalais, turinčiais pakeisti daugeliui senųjų viduramžiais natūraliai besiformavusių miestų būdingą gatvelių tinklo chaosą. O tokius kvartalus įrėminančių gatvių susikirtimuose turėjo atsirasti įvairios paskirties visuomeniniai pastai – taip pat ir teatrai. Tokia padėtis, priderinta prie išraiškingų fasadų ir galimybės pastatus apeiti iš visų pusių, mieste juos turėjo paversti traukos objektais.

Šios idėjos neliko vien tik abstrakčiais pasvarstymais. Pavyzdžiui, XIX a. Paryžiuje dalis senojo miesto buvo pakeista tvarkingesniu, platesnių alėjų tinklu. O įrengta Avenue de L‘Opera, šiaurėje įsirėmė į Paryžiaus operą. Tokie XIX a. dažniausiai neobaroko architektūros stilių gaudavę pastatai prakutusiam viduriniam sluoksniui tapo buržuazijos aukštosios kultūros architektūriniu simboliu. Ši simbolika buvo tokia reikšminga, o teatrų statybos taip išplito, kad XIX a. antroje pusėje bet kuris pasaulio miestas (pavyzdžiui, Pietų ir Šiaurės Amerikos valstybių sostinės Buenos Airės, Santjagas, Meksikas), norintis įrodyti savo europietiškumą, statėsi operos teatrus.

Lietuvoje gražiausiai šią barokinių formų įkvėpto teatro pastato statymo miesto širdyje tradiciją atskleidžia Valstybės teatro, kuriame dabar įsikūręs Kauno valstybinis muzikinis teatras, pastatas. XIX a. pabaigoje sumanytas ir dabartinėje vietoje carinės valdžios įkurdintas neorenesansinis teatro pastatas turėjo patenkinti nedidelio provincijos miesto poreikius. O atkūrus nepriklausomybę ir tame pačiame pastate tęsiant teatrines veiklas nuspręsta jį rekonstruoti, dabar jau pastatui suteikiant neobarokinių bruožų. Toks teatras tarpukariu puikiai atliko tautos, kuriančios jos dvasią išreiškiantį scenos meną nacionaline kalba, didybės simbolio funkciją.

 

Ir pastatas kalba

Šiuolaikinis teatras kuriamas ne tik istorinę reikšmę turinčiuose pastatuose ar istoriškai susiformavusiuose teatrų kvartaluose. Viena svarbiausių teatro architektūros krypčių XX–XXI a. yra daugiafunkciai pastatai, kuriuose be vaidybai tinkamos juodosios scenos dėžutės gali būti ir galerijų, biurų, erdvių edukacijai, kavinių, koncertų ar kino salių. Tokie pastatai statomi tuščiuose žemės sklypuose arba rekonstruojant buvusią industrinę paskirtį praradusius statinius. Prie šios krypties prisijungiama ir Lietuvoje: XXI a. pradžioje Vilniaus centre rekonstravus apleistą spaustuvės pastatą įkurta „Menų spaustuvė“, o Klaipėdoje perdarius cigarečių ir tabako fabriką nuo 2015 m. veikia „Kultūros fabrikas“. Tokios erdvės, atsiverdamos visiems norintiems ir galintiems nuomotis sales kūrėjams bei leidžiančios drąsiai keisti žiūrovų kiekį ir jų susodinimą erdvėje, demokratizuoja teatro kūrimą ir žiūrėjimą.

Teatro demokratiškėjimą atskleidžia ir XX a. avangardinių judėjimų įkvėpti šiuolaikiniai scenos meno kūrėjai, drąsiai paliekantys teatrui pritaikytas erdves ir spektaklius rodantys apleistuose fabrikuose, uždarytose ar dar veikiančiose mokyklose, bibliotekose, sovietmetį menančiuose butuose, galerijose ir muziejuose, parkuose, baruose… Šie pasirinkimai atskleidžia ne tik teatralų kūrybiškumą, bet ir supratimą, kad į spektaklį atėjusiems žiūrovams kalba ne tik scenos meno kūrinys, bet ir pati erdvė. Supratimą, kad tinkamoje vietoje kuriamas ir rodomas spektaklis ne tik įgauna papildomų pačios aplinkos sufleruojamų reikšmių, bet ir gali pritraukti tinkamus žiūrovus, pasiruošusius tas reikšmes priimti. Tad nors vis dar galima apie teatrą galvoti kaip apie savarankišką, nuo aplinkos atsietą meno kūrinį, vis dėlto verta prisijungti ir prie B. Matthewso, kvietusio teatrą matyti ir kaip spektaklio reikšmės kūrime dalyvaujantį pastatą.