Teatras yra ir pastatas

tekstas: Kostas Biliūnas

Nepapasakota istorija

Teatro išskirtinumas yra visus menus apjungianti sintezė, kurioje architektūra yra pamatinė dalis – ir kaip tik dėl to tarsi nebepastebima. Teatro erdvių pažinimas yra paties teatro fenomeno, jo raidos gilesnio supratimo pamatas. Ši multimedinė Lietuvos teatrų architektūros apžvalga yra kvietimas pažįstamas vietas pamatyti platesniame kontekste bei suprasti, kaip vyksmas scenoje per architektūrą susijungia su miestu.

Teatro pastatas yra erdvė, kurioje susitinka aktoriai ir žiūrovai, kuri nubrėžia šio susitikimo ribas, įrėmina patį spektaklį ir sukuria teatrinio ritualo patirtį. Pirmuosius teatrus senovės graikai įrengdavo kalvų atšlaitėse, be stogo – tiesioginiame ryšyje su gamta. Romėnai pradėjo uždarų teatro pastatų tradiciją, kurioje ne kalnų horizontas ir saulės ratas danguje sudarė spektaklio erdvę, bet specialiai sukurta, architektūrinė, o neretai ir sudėtinga inžinerinė erdvė – teatras.

Lietuvoje pirmasis medinis teatro pastatas pastatytas Vilniaus Žemutinėje pilyje apie 1639 m. Iš pradžių tai buvusi išskirtinė valdovo dvaro pramoga. Plačiajai visuomenei buvo skirti jėzuitų mokyklinio teatro pasirodymai, daugiausia rengti lauke, bažnyčiose ar tam pritaikytose salėse. XVIII amžiuje valdovo pavyzdžiu savo privačius teatrus pradėjo kurti didikai – Nesvyžiuje, Slanime, Mogiliave, Gardine, Verkiuose ir kituose dvaruose. Dažniausiai šie teatrai buvo integruoti į rūmų struktūrą, kaip viena iš daugelio sudedamųjų dalių ar tiesiog kaip dar viena didelė salė. XVIII amžiuje LDK prasidėjusi viešųjų miesto teatrų istorija susijusi su ne teatro funkcijai skirtų erdvių pritaikymu, pavyzdžiui, Vilniaus miesto rotušės. Dabartinėje Lietuvoje praktiškai nebėra su senąja teatrų architektūra susijusio palikimo, juo labiau pastatų, kuriuose būtų tęsiama teatro veikla. Istorija, kurią pasakoja šiandien veikiantys Lietuvos teatrai prasideda XIX amžiuje. Vis dėlto svarbu suprasti, kad tai tik ilgo pasakojimo dalis, neatsiejama nuo bendros Europos teatrų architektūros raidos.

Teatro fenomenas yra ne vien visus menus apimantis vyksmas scenoje, ne vien nuolat besivystantis vienas seniausių meno žanrų – teatras yra ir visa tai talpinantis, kartu tradicinis ir besikeičiantis pastatas. Teatrų architektūros istorija – sudėtinga tema, todėl ją atskleisti pasirinkta per keletą svarbiausių pasakojimų, kurių trumpa apžvalga yra ir siekis užmegzti artimesnį ryšį su įvairiuose miestuose, įvairių teatrų kolektyvų, įvairių žiūrovų lankomais pastatais. Projekto objektyve atsidūrę 9 Lietuvos teatrai pasirinkti kaip svarbiausios šiuolaikinio teatrinio gyvenimo vietos ir kartu erdvės, kuriose atsiskleidžia teatrų architektūros raida. Pastatų istorijos apima pusantro pastarojo šimtmečio – laikotarpį, per kurį galima įžvelgti evoliucinius pokyčius, lūžio taškus, taip pat ir elementus, kurie išlieka kaip ilgos tradicijos tąsa.

 

Politinės sąsajos

Dauguma šalies teatrų pastatų iškilo tuo metu, kai Lietuvos nebuvo tarp nepriklausomų valstybių. Neišvengiamai šių pastatų architektūra vertinama ir per politinės istorijos prizmę. Negatyviai suvokiamas laikotarpis kuria distanciją tarp šiandieninės visuomenės ir architektūros. Vis dėlto, pastatų istorijos neretai primena asmenybių biografijas ir vienareikšmis jų vertinimas yra akivaizdžiai per siauras.

 

Išskirtinis vaidmuo teko dabartinio Kauno valstybinio muzikinio teatro pastatui (1892 m.). Pastatytas pagal carinės Rusijos Kauno gubernijos architekto projektą, jis buvo skirtas rusakalbei miesto bendruomenei, kurios nemenką dalį sudarė karininkija. Specialios ložės teatre buvo įrengtos aukščiausiems pareigūnams, o paties teatro ištakos siekia gubernatoriaus įkurtą komitetą, skirtą „palaikyti ir vystyti rusų teatro veiklą Kauno mieste“. Tačiau šiandien daug labiau prisimenamas ne pirminis, originalusis teatro etapas, bet tarpukaris, kai šis pastatas tapo svarbiausia kultūrinio, o iš dalies ir politinio jau Lietuvos Respublikos gyvenimo scena. Ją geriausiai apibūdina tuometis įstaigos pavadinimas – Valstybės teatras. Pasikeitusį vaidmenį užtvirtino ir dvi kapitalinės pastato rekonstrukcijos trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose, be kitų dalių, pakeitusios pagrindinį fasadą ir žiūrovų auditoriją. Teatro istorija, regis, atkartojo paties Kauno virsmą iš karinės tvirtovės miesto į naujos valstybės sostinę.

Sovietinės okupacijos metais pastatytas Lietuvos TSR Valstybinis Darbo Raudonosios Vėliavos ordino akademinis operos ir baleto teatras arba, pagal anuomet įprastą pavadinimų trumpinimo tradiciją, VDRVOAOBT. Iki šiandien tai didžiausiais ir puošniausiais teatras šalyje. Vertinant šio pastato išskirtinę architektūrą – 2021 m. teatras įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą – svarbu suprasti ir ideologinį krūvį, kuris anuomet buvo suteiktas šiems rūmams. Teatro atidarymas susietas su Spalio revoliucijos švente, iškalbingos ir pirmosios specialiai naujiesiems rūmams pastatytos operos: V. Klovos „Ave vita“, pasakojanti apie poeto Juliaus Janonio gyvenimą, ir A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“, pasakojanti apie kovas, formavusias rusų tautą. Kita vertus, teatro statyba inicijuota ne Maskvoje, nuolat laviruojant ir stengiantis nesukelti centrinės valdžios įtarumo. 1989 m. gruodį teatro rūmuose Lietuvos komunistų partija, pirmoji iš SSRS respublikų, atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos.

Istorijos įvykius galima sudėlioti į vienokį ar kitokį pasakojimą, bet sunku būtų paneigti, kad šių didžiųjų teatrų raidoje esama dramatiško Lietuvos istorijos atspindžio.

 

Funkcinis balansas

Nepaisant to, kad Lietuvos teatrai atsirado esant skirtingoms politinėms, istorinėms aplinkybėms, jų išplanavimas, struktūra, funkciniai pokyčiai visų pirma yra pasaulinės teatrų architektūros raidos atspindys. Senasis Kauno miesto teatras (1892 m.) iš pradžių buvo tik žiūrovų salė su keletu ją supančių patalpų (daugiausia taip pat skirtų žiūrovams) ir scena. Didžiajame teatre (1902 m.) Vilniuje, kuris buvo įrengtas viename iš didelio viešbučio korpusų, žiūrovų patalpos užėmė apie du trečdalius, o kvadratinę scenos patalpą aptarnavo vienas koridorius ir keletas kabinetų. Po poros dešimtmečių statytame Lenkų teatre (1913 m.) Vilniuje jau matyti ryškus funkcijų išdėstymo pokytis. Žiūrovinė dalis yra panaši į Kauno teatro, kiek platesni tik koridoriai, tačiau „nematoma“ techninė pastato dalis jau panašesnė į atskirą ir savarankišką struktūrą. Scena prasiplėtė į šonus ir gylį, o iš abiejų pusių per 4 aukštus išdėstytos darbuotojų patalpos. XX amžiaus pradžioje didėjanti teatrų techninė dalis pamažu darėsi artima žiūrovinės dalies dydžiui.

Reikšmingiausias „nematomos“ dalies pokytis vyko įsitvirtinant moderniam projektavimui, grįstam patogiu funkcijų išdėstymu, saugiomis darbo sąlygomis. Senasis Kauno teatras buvo išplėstas (1925 m., 1931 m.) pristačius 4 erdvius flygelius su šviesiomis dekoracijų, kostiumų dirbtuvėmis, atlikėjų, administracijos ir įvairių kitų paskirčių patalpomis. Panašus techninės dalies augimas būdingas ir Šiaulių teatrui (1941 m.), kuris pastatytas pagal pritaikytą ir papildytą kino teatro projektą, o užkulisių dalys dar kartą žymiai išplėstos 1978 m., pristatant dirbtuvių, sandėlių ir kitų reikiamų patalpų.

XX amžiaus pirmoje pusėje iki Lietuvos teatrų atsirito vadinamoji vagnerinė revoliucija. Buvo sekama Bairoito teatro (1876 m.) pavyzdžiu, kuriame svarbiausia ir didžiausia pastato dalis skirta scenai ir ją aptarnaujančioms patalpoms. Savotiška konkurencinė įtampa tarp vis modernėjančios, sudėtingos įrangos pilnos techninės teatro dalies ir puošnios žiūrovams skirtos dalies yra turbūt nuo renesanso laikų užkoduota pačioje teatro struktūroje. XX amžiuje įsitvirtino atvirkščias šių dalių santykis – scenos dalis įprastai tapo didesnė. Teatro prigimtinis dualumas bene puikiausiai atsiskleidžia Operos ir baleto teatre (1974 m.) Vilniuje – sudėtinga naujausia techninių galimybių įranga ir iki šiol didžiausia Lietuvoje scena tarsi ant svarstyklių padėklų pastatyta priešais itin puošnią fojė, auditorijos, balkonų ir ložių žiūrovinę dalį, siekiančią neatsilikti ir išlaikyti simbolinę pusiausvyrą.

 

Teatrinis ritualas

Nuo XVIII amžiaus viešųjų teatrų bangos pradėjo formuotis visuomenės elitui būdinga ėjimo į teatrą kultūra. Ją sudarė veiksmų visuma, apimanti pasiruošimą, vykimą į teatrą, įėjimą, kopimą laiptais, bendravimą, vaišinimąsi, ir tik tam tikra ritualo dalis buvo skirta pačiam teatriniam vyksmui scenoje. Natūralu, kad teatro architektūra atkartojo esminius šio proceso žingsnius, kurdama tam tinkamas erdves. XIX amžiaus pabaigoje tradicija pradėjo eižėti, įtaką tam darė tiek kardinali Bairoito teatro (1876 m.) koncepcija, tiek pats teatras, vis labiau tampantis masinio vartojimo kultūra. Vis dėlto iki šiandien teatrinis ritualas nėra užmirštas, o naujai interpretuotus jo elementus galima matyti ir moderniuose teatrų pastatuose.

Viena labiausiai pakitusių šio ritualo erdvių – fojė. Tiek Kauno miesto teatre, tiek Lenkų teatre Vilniuje tai dar labai puošni atskira menė aukštomis lubomis, gausiai dekoruota, esanti pastato centre, tiesiai virš įėjimo zonos. Tokia fojė primena iš rūmų struktūros išsivysčiusio teatro pastato istoriją. Tradicija sekama ir tarpukariu pradėtame statyti Šiaulių teatre, tik jau pati patalpa nebetekusi prabangos ir papuošimų. Dėl tyrimų stokos nėra žinoma, kokia buvo senojo Klaipėdos teatro (1857 m.) struktūra ir interjeras. Galima spėti, kad senoji fojė turėjusi būti dabartinio antro aukšto holo vietoje. Taip pat neaišku, kaip šios erdvės pasikeitė per ketvirto dešimtmečio rekonstrukciją, nes sovietmečio pabaigoje visa vidinė pastato dalis buvo nugriauta.

Charakteringa yra 1931 m. Valstybės teatro Kaune rekonstrukcija. Viena iš šoninių mažųjų fojė buvo gerokai išplėsta, apjungiant kelias patalpas ir suprojektuojant naujus plačius laiptus į antrą aukštą. Šalia simetriškos, uždaros elitinės menės suformuota atvira, per kelis aukštus besitęsianti erdvė – architektūroje galima perskaityti ir tuometės visuomenės pokyčius. Nuo ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos teatrų architektūroje įsitvirtina naujo tipo atvira fojė, susiliejanti su koridorių ir laiptinių erdvėmis.

Iš esmės įprastoje vietoje – priešais salę – įrengta Panevėžio teatro (1968 m.) fojė, tik čia jau nebėra skirties tarp koridorių ir laiptinių – viskas apjungta aukštoje ir atviroje patalpoje. Tokia erdvė suteikia daugiau laisvės lankytojams patiems rinktis judėjimo trajektoriją, atsiranda nauji vizualiniai ryšiai. Išardytas tradicinis ritualas tarsi išbyra į drabužinių, pasivaikščiojimo ir kavinės erdves.

Stilių raida

Seniausio Lietuvoje Klaipėdos teatro (1857 m.) yra išlikęs tik išorinių sienų kiautas, įgavęs dabartinį vaizdą 1895 m. Į aikštę žvelgiantis istorizmo fasadas sukuria netikros simetrijos įspūdį, nes jo kairėje pusėje buvęs pagrindinis įėjimas, o dešinėje – scena. Fasadas čia tarsi kaukė, kurianti harmoningo ir iškilmingo pastato išorę. Panašiai kaip ir sudegusio Didžiojo teatro (1902 m.) Vilniuje fasadas, kuris buvo toks pats, kaip ir šalia esančio viešbučio, pasakojantis atskirą nuo interjero istoriją.

Iš dalies dar istorizmo, bet daugiausia jau moderno stiliaus Lenkų teatro (1913 m.) fasadai pradeda kalbėti apie tai, kokios pastato dalys yra už jų, nebemaskuodami nieko bendra su vidumi neturinčios išorės. Svarbesnė už plokščių fasadų puošmenas tampa pastato dalių kompozicija, o pati architektūra priartėja prie skulptūros.

Trimatį modeliavimą Lietuvoje ypač išplėtojo pokario modernizmas. Panevėžio teatre (1968 m.) apskritai beveik nebėra vienos dominuojančios plokštumos – pastatą kuria kampu susijungiančių fasadų visuma, kurios neatsiejama dalis yra ir atokiau esantis scenos dėžės kubas. Jis jau nebe techninis prielipas, bet svarbi subalansuotos kompozicijos dalis.

Po kelių dešimtmečių ir toks laisvas projektavimas erdvėje išsikvėpė. Vėl pradėta ieškoti „suvaržymų“ iš naujo atrandamoje istorinėje architektūroje. Dabartinis Nacionalinis dramos teatras (1981 m.) Vilniuje dar prabyla modernizmo kalba, tačiau pats architektūros turinys giliausia prasme artimas tam, kas vadinama postmodernizmu ar tuo, kas sekė po modernizmo. Teatro pastatas užpildo erdvę tarp istorinių miesto pastatų. Čia svarbiausia nebe tūriai, ne jų kompozicija, net ne kuriamas įspūdis, o per architektūrą pasakojama miesto, Vilniaus kiemų, čia buvusio senojo „Lutnios“ teatro istorija. Panašiai nuteikia ir Klaipėdos teatro priestatas (1990 m.), kuris parafrazuodamas čia pat stovintį senąjį fasadą jau nebėra tiesiog siena. Jame susijungia ir vokiškojo teatro atspaudas ir kitos, iš praeities ateinančios arkos simbolio kuriamos prasmės.

Šiuolaikinės Kauno dramos teatro ir Nacionalinio dramos teatro Vilniuje rekonstrukcijos (vyksta atitinkamai nuo 2003 m. ir 2018 m.) atskleidžia naujus mąstymo laukus. Teatruose įveiklinamos anksčiau nenaudotos erdvės viršutiniuose aukštuose, įrengiamos terasos ant stogų, tam padeda ir platus liftų naudojimas projektavime.

 

Teatras priklauso miestui

XVIII amžiuje atsiskyrę nuo rūmų teatrai tapo miestietiško gyvenimo simboliu ir viešųjų erdvių dominantėmis. Berlyno opera (1741 m.) – pirmasis atskirai stovintis teatras Europoje. Seniausias Lietuvoje Klaipėdos teatras – šios miesto teatrų tradicijos tąsa. Iki rekonstrukcijos jis užėmė kompaktišką miesto kvartalą, apvažiuojamą iš visų pusių, o pagrindinis fasadas atsivėrė į aikštę. Panašiai buvo statomas ir senasis Kauno miesto teatras – tačiau ne aikštėje, o skvero gilumoje. Vietoje teatro-dominantės, atsiveriančios į aikštę, Kauno teatro aplinka labiau priminė karininkijos pramogai skirtą ramaus pasivaikščiojimo sodelį už miesto centro. Panašus ryšys su aplinka būdingas ir senajam Lenkų teatrui Vilniuje, pastatytam Pohuliankos – pasivaikščiojimų – rajone su nedideliu skvereliu, skirtu karietoms privažiuoti.

Senasis klasicistinis modelis, kur teatras atsiveria į plačią erdvę ir tampa atpažįstamas viso miesto audinio kontekste, išliko aktualus net ir moderniuose teatruose. Tiek Šiaulių, tiek Panevėžio, tiek Operos ir baleto teatras Vilniuje žvelgia į atviras miesto erdves. Kuo didesnis teatras – tuo didesnė aikštė ar skveras priešais, kuris ir padaro pastatą išskirtinį, kuria sceną teatrinio ritualo dalyviams. Didieji – Operos ir baleto, Panevėžio –teatrai dalyvauja ne tik kvartalo, bet ir viso miesto struktūroje. Jų scenos dėžės iškyla aukštai virš aplinkinių namų, o erdvės priešais tampa kasdienio miestiečių gyvenimo dalimi.

Tačiau tai ne vienintelis galimas teatro ir miesto santykis. Mažesnės svarbos teatrai buvo statomi ir visai priešingose erdvėse – kvartalų gilumoje. Taip, beveik nematomas nuo prospekto, buvo pastatytas „Lutnios“ teatras Vilniuje, ar „Metropolitain“ kino teatras Kaune. Pirmasis vėliau išaugo į Nacionalinį dramos teatrą, antrasis tapo Kauno valstybiniu dramos teatru. Iš pramoginių scenų jiems teko garbė pavirsti į du svarbiausius dramos teatrus šiuose miestuose. Kaune, rekonstravus senąjį kino teatrą, pagrindinis fasadas (1956 m.) perkeltas iš kvartalo gilumos į Laisvės alėjos išklotinę. Teatro išskirtinumą kuria įgilinta įėjimo erdvė. Toks pats motyvas – įgilinto įėjimo su virš jo išdėstytomis skulptūromis – yra ir Vilniaus teatre (1981 m.). Tik čia nebėra paties fasado, vien įtraukta erdvė ir skulptūros. Pats teatras nuo miesto yra paslėptas, ir tik iš fasado paliktas įėjimas kviečia įeiti į vidų ir atrasti intymų teatro pasaulį.