Alytaus miesto teatras

Naujas Senasis centras

Alytus – vienas labiausiai sovietmečiu pasikeitusių Lietuvos miestų. Čia pastatytos didžiulės gamyklos, o jų darbuotojams – ištisi nauji daugiabučių rajonai. Lygiagrečiai pradėtas keisti ir senasis prieškarinis miesto centras, iki tol daugiausia užstatytas vieno ar dviejų aukštų namais. Kitaip nei kai kuriuose kituose miestuose, senoji Alytaus dalis nebuvo paskelbta urbanistiniu paveldu, tad pačiame centre vyko nemažai statybų. Seni, daugiausia mediniai namai buvo griaunami, o jų vietoje kilo nauji visuomeniniai pastatai: kino teatras „Dainava“ (1960), restoranas ir prekybos centras „Nemunas“ (1964), viešbutis su banko priestatu (1966), buitinio gyventojų aptarnavimo pastatas (1969). Visi jie statyti pagal tipinius ar kartotinius projektus. Tokia plėtra nepadėjo išryškinti Senojo centro savitumo ar suteikti jam didesnės reikšmės – veikiau sunaikino smulkaus užstatymo charakterį.

Tik 1985 m. paskelbtas vykdomojo komiteto (sovietinės miesto valdžios) pastato architektūros konkursas – vienas reikšmingiausių to meto Lietuvoje. Iš 16 konkurso dalyvių nugalėtojais išrinkti Kęstutis Kisielius ir Saulius Juškys, ką tik kartu su Eugenijumi Miliūnu baigę projektuoti Mykolo Žilinsko dailės galeriją Kaune. Architektai pasiūlė kontroversišką sprendimą – vykdomojo komiteto pastatą statyti pačiame senosios arklių turgaus aikštės viduryje, netgi atkartojant jos trikampį siluetą. Viena vertus, taip buvo kardinaliai pakeistas vietos urbanistinis charakteris, kita vertus, sukurtas naujas, bet tradicija paremtas objektas. Ir bokštas su laikrodžiu, ir pastatui iš karto prigijęs rotušės vardas aiškiai siejo jį su istorinėmis rotušėmis, stovėjusiomis miestų aikščių viduryje. Geografiškai artimiausias toks pavyzdys – senoji Merkinės rotušė.

Projektavimas ir statyba vyko pačiame Nepriklausomybės priešaušryje. Nors rotušės vardas ir trispalvė bokšte jau buvo leidžiami, likusioje aikštės dalyje vis dar privalėjo atsirasti ideologinis paminklas Vladimirui Leninui. Skulptorius Gediminas Jokūbonis savo dirbtuvėje jau buvo pradėjęs jį kurti, bet… išaušo Kovo 11-oji.

Kiek anksčiau, derinant naujosios rotušės statybą su vykdomojo komiteto nariais, ilgai svarstyta, kuo užpildyti baigiamos formuoti aikštės perimetrą. Kaip prisimena architektas Juškys, „jiems patiko teatras“.

Inžinierių namai: tarp dviejų santvarkų

Lankantis Alytaus miesto teatre gali susidaryti įspūdis, kad jis sudarytas tarsi iš dviejų pastatų – pagrindinio korpuso kairėje ir Mažosios salės korpuso dešinėje. Jeigu kilo tokia mintis – ji visiškai teisinga. Mažosios salės korpusas nuo 1988 m. buvo projektuojamas kaip didžiulio Inžinierių namų komplekso dalis. Jis turėjo apimti dabartinę salę, greta esantį pastatą vaiduoklį ir likusią nepastatytą kampinę dalį ties S. Dariaus ir S. Girėno gatve.
Kas gi tie Inžinierių namai? Pagal socialistinę ideologiją kai kurios kultūros įstaigos buvo skirtos konkrečioms darbininkų ar kitų darbuotojų grupėms: Medvilnės kombinato kultūros rūmai Alytaus Naujajame centre, Statybininkų kultūros rūmai Vilniuje, Žvejų kultūros rūmai Klaipėdoje ir t. t. Inžinierių namai šalia būsimojo teatro, regis, pirmiausia planuoti siekiant suformuoti aikštės perimetrą – realiu tokio objekto poreikiu būtų galima suabejoti.
Inžinierių namuose turėjo įsikurti įvairios kūrybinės organizacijos. Pirmas aukštas buvo skirtas technikos bibliotekai, o antrajame numatytas visas spektras kultūrinių funkcijų: pagrindinė žiūrovų salė, 200 vietų „žiūrovinė-saviveiklos salė“ su scena, videoteka ir vaizdajuosčių nuoma, šaškių ir šachmatų klubas, o tolimiausioje Inžinierių namų dalyje – „sutuoktuvių salė“ su į ją vedančiais lenktais paradiniais laiptais. Inžinierių namų taip ir nebaigus, juose nebuvo įrengtas ir ateizmo propagandos simboliu laikytas civilinių santuokų ceremonijoms skirtas kompleksas. Paradoksalu, kad po kelerių metų kairioji komplekso dalis – Mažoji salė – buvo atidaryta su katalikiškomis patalpų pašventinimo apeigomis.
Inžinierių namų projektas baigtas ir statyba pradėta 1990-aisiais. Kaip ir nemažai kitų to meto statybų, ji susidūrė su politinių ir ekonominių permainų iššūkiais. Pradėtą, bet taip ir nebaigtą centrinę komplekso dalį šiandien matome kaip pastatą vaiduoklį. Alytaus miesto teatras iš pradžių įsikūrė vienintelėje įgyvendintoje grandiozinio projekto, turėjusio nusidriekti nuo Pulko gatvės iki S. Dariaus ir S. Girėno gatvės, dalyje – Mažojoje salėje.
Siekiant užbaigti Inžinierių namus, 1995 m. dar buvo paskelbtas konkursas daugiafunkciam pastatui, turėjusiam užbaigti neįgyvendintą komplekso dalį, kurioje pagal Sauliaus Juškio projektą buvo numatytos saviveiklos salė ir santuokų rūmai. Konkurso rezultatai lūkesčių nepateisino, todėl projektuotojas galiausiai pasirinktas ne konkurso būdu. Vis dėlto ir naujasis sumanymas liko neįgyvendintas.

Mažoji ir vienintelė salė

„Salėje pirmą kartą pamatai spalvas. Galima nustebti, kas S. Juškys tokių turi.“ – Audrys Karalius
Neriant į Alytaus teatro architektūrą, siūlome atsiremti į legendinio architektūros kritiko Audriaus Karaliaus mintis, 1996 m. išdėstytas žurnale „Arkitektas“ publikuotame tekste „Alytaus dramos teatras: tyli S. Juškio revoliucija“. Tai iki šiol vienintelis tekstas, skirtas vienam reikšmingiausių Alytaus pastatų.
Nuo atidarymo 1996 m. sausį Mažoji salė dar penkiolika metų buvo vienintelė teatro erdvė – tiek užsitęsė Didžiosios salės statyba. Nors sumanyta kaip didžiulio komplekso dalis, Mažoji salė tiek architektūriškai, tiek funkciškai yra autonomiška: ji gali veikti kaip atskiras nedidelis teatras.
Fojė pasitinka itin taikliai parinktomis detalėmis. Jų nedaug, tačiau kiekviena – būtent ten, kur reikia. Tą galima pasakyti ir apie vienintelį vertikaliai „sulankstytą“ langą, pro kurį krintanti šviesa išryškina šiltai balto marmuro laiptinę. Nedidelė, bet persmelkta muziejinio iškilmingumo, ji yra viena labiausiai pavykusių XX a. 10 deš. laiptinių Lietuvos architektūroje, išlikusių iki šių dienų. Joje galima atpažinti ir Mykolo Žilinsko dailės galerijos Kaune atgarsius – prie šio pastato Saulius Juškys dirbo prieš pradėdamas projektuoti Alytuje.
Horizontaliai suskaidytos sienos, trikampio profilio porankis, apskrito skerspjūvio kolonos – tai tik keletas elementų, leidžiančių Alytaus teatrą priskirti postmodernizmo architektūrai. Karalius pabrėžė, kad čia išsivaduota iš „tiesmuko“ postmodernizmo. Iki šiol tarp architektų išlieka atsargus, o kartais ir atvirai neigiamas šio stiliaus vertinimas. Vis dėlto kiekviena architektūros kalba išreiškia savitą estetiką ir filosofiją, tad jos nuvertinimas neatrodo pagrįstas. Kita vertus, Alytaus teatro architektūra išties pasižymi belaikiškumu – savybe, priešinga greitai praeinančioms madoms.
Iš šviesios fojė įėjus į salę, maloniai apgaubia tamsi, sodri žalia spalva. Tiesa, tiek salės kėdės, tiek dominuojanti sienų spalva jau keitėsi – balkono dalyje dar galima pamatyti pirminį elektriškai žalią atspalvį. Žiūrovų erdvė liudija pirmuosius Nepriklausomybės metus. Išlieka vis mažiau tą laikotarpį atspindinčių pastatų, dar mažiau – kokybiškos XX a. 10 deš. architektūros pavyzdžių. Linkime šį teatrą, o ypač trapiausią jo dalį, interjerą, išsaugoti ateities kartoms.

Lenkta stiklo siena

Galerija ir kavinė

Asimetriška Didžioji salė

Didžioji scena

Požeminis labirintas